Kelias į užmarštį:ar verta gyventi?

    Share

    Anahi_divina

    Pranešimų skaičius : 159
    Age : 23
    Nuotaika : Loca x RBD y Vilija
    Registration date : 2008-04-15

    Re: Kelias į užmarštį:ar verta gyventi?

    Rašyti by Anahi_divina on Kv. 06 11 2008, 15:03

    Baigėm šaipytis,ne geriau erzinti Anahi,nes
    jai tai neaptiko.Aš mačiau,kad Anahi nori apsaugoti Rodrigą nuo visokių
    paskalų ir mums prisakė nieko apie tai viešai nekalbėti.
    Žinot,kaip sunku su ta meile.Ji ir taip yra sudėtinga,o ką jau kalbėti apie jos sudėtingumą,kai esi žymus žmogus.
    Kai
    myli,žmogus skraido padebėsiais,tačiau mes to turime saugotis,nes
    negalime prasitarti niekam ir tyliai savo jausmus turime slėpti.Tai
    gana keblu,bet kad ir akip tu beslėptum kada nors tiesą išaiškėja.Kaip
    buvo ir Christianui.
    Turbūt visi žinome,kas įvyko 2007-ųjų kovo
    antrą dieną.Mums buvo nešokas,tačiau Christianui bei gerbėjams,taip.Mes
    žinojome,kad Christianas vedęs..Vedęs vyrą ir toliaravome jo
    pasirinkimą.Nepykome ant jo,kad jis mums pasakė kai jau buvo
    vedęs.Atrodė,kad viskas turėtų būti idealu,nes mes ir toliau buvome
    šeima.Bet štai kažkoks blogas žmogus kažkaip gavo Christiano ir
    BJ(Chriso vyro vardas) vestuvių nuotraukas ir pradėjo šantažuoti
    Christianą.
    Mūsų Dievo dovanėlė galėjo lengvai panaigti,kad jis yra
    homoseksualas,galėjo išsisukti,pabėgti nuo tos tiesos,tačiau jis stojo
    drąsiai prieš visą pasaulį,savo tėvus,Pedrą ir gerbėjus.

    nežinau,kaip jautėsi Christianas prieš savo sprendimą viską
    pasakyti,tačiau kiek man pasakojo Pedro,vaikinas buvo laabi
    sutrikęs.Jis norėjo palikti grupę,nes glaovjo,kad mus įvels į skandalus
    ir sugadins viską,ką pasiekėme.Tačiau Pedro,kaip tikras tėvas su juo
    pasiklabėjo ir lipepė nepanikuoti,o geriua pagalvoti.
    Aš taip
    džiaugiuosi,kad jis pagalvojo,nes mums jis netrukdo.Kaip mes
    sakom:"arba visi šeši arbe nė vienas".Esame laabi vieningi ir jei būtų
    Christians išėjęs,mirtume iš liūdesio.
    Ta diena buvo laukimo
    diena.Sėdėjome pas Pedrą viloje ir laukėme kol ateis
    Christianas,apsisprendęs ką turi jis daryti.Buvome susikasutę,aš
    negalėjau kvėpuoti,bijojau tos valandos kai Christians ateis ri pasakys
    savo sprendimą.Norėjau,akd jsi liktų.Bet norėjau,kad jam būtų tik
    geriau,tad jei jo sprendimas būtų buvęs išeiti,aš būčiau jį palaikius...
    Ir
    štai išmušė ta valanda kai atėjo Christianas,atsinešė kompiuterį ir
    pradėjo jame kažką rašyti.Man Poncho sušnibždėjo,kad turbūt jis
    apsisprendė išeiti ir mus palikti.Tačiau šis spėjimas nebuvo teisingas.
    Dievo
    dovanėlė rašė fanams laišką,kuriame jis viską paaiškina apie šį
    netikėtą įvykį.Jis nepaliko mūsų.Jis galėjo lengvai pasitraukti,nieko
    neaiškinti,bet jsi apsitkėjo savais fanais,kurie virto kaip draugais.Aš
    mačiau iš jo akių,kad jo svajonė dainuoti,kad jo svajonė turėti
    draugų,kurių neturėjo kai buvo dar paauglys.
    Prisipažinsiu,aš irgi
    bijojau,kad vis nuo mūsų grupės nusisuks,bet buvo priešingai.Po tos
    sunkiso dienos,mes iškeliavome visi į Meksikos gatves,o visi žmnės
    kurie ėjo gatvėmis,plojo.Žinojau,akd jei plojo Christianui už jo
    drąsą,sąžiningumą.
    Prie mūsų priėjo moteris,gal kokių 50 metų,ir
    apkabino Christianą,o tuomet pasakė:"Jei būtum viską pasakęs
    ankščiau,mano sūnus dar būtų buvęs gyvas.Aš tavim didžiuojuos"Aš irgi
    didžiavausi savo geriausiu draugu,jo drąsa,jo nuoširdumu.
    Žinau,kad
    jis tik norėjo būti laisvas,laisvų pažiūru.Dar iki šiolei nesuprantu
    žmonių,kurie mano,kad homoseksualai yra blogai,kaip tik manau,kad čia
    nieko blogo.Jie neiškrypeliai,kodėl daugumai geriau kokia pabaisa,nei
    žmogus,kuris myli tos pačios lyties žmogų...Juolab,kad tos paabsiso
    prievartauja vaikus,žudo išprievartavę paaauglias,o niekas jų
    nebaudžia.Niekas jų nesišlaina.Manau,kad nei vienas jei tokį
    pamatytumėme nepasitrauktumėme,nes jis yra tos pačios oriantacijos
    žmogus,o ne koks homoseksualas.Kodėl kai pamatom einančius gatve gėjų
    porelę visada jų šalinames?
    O aš sakau,kad aš ne tokia!Aš,mano
    draugai,mūsų komanda ir mūsų fanai ne tokie!Turim bausti
    prievartautojus,žmogžudžius,kurie daro baisius dalykus,o ne tuos
    žmones,kurie tiesiog myli...Jie jums trukdo? Juk jei tik myli,jie nori
    ramaus gyvenimo ir kad jū niekas nevadintų "piderastais".
    Aš labai didžiuojuosi RBD fanais,nes jei visada šalia Christiano.
    Vajezau,nuo
    Anahi meilės priėjau prie Christiano istorijos.Bet gerai,išsakiau
    apgaliau savo nuomonę jums,taip ilgai nedrįsau tiap aršiia ką
    pasakyti.Kadangi čia tiesos knyga,tai pats laikas tiesą rėžti į akis.
    O dabar tęsiu pasakojimą apie vasario trečiosiso vakarą ir mūsų koncertą ligoninėje.
    Pagaliau grįžome atgal į savus namus ant ratų
    ir pradėjome knistis po koncertinių drabužių lagaminus,nes turėjome
    susirasti tinkamus drabužius koncertui ligoninėje.
    -Ką manot jei
    prisimintumėme senus gerus laikus?-nusijuokė Anahi ir ištraukė iš labai
    seno lagamino savo rausvą sijonuką ant kurio užrašyta "Mia".
    -Nebloga
    mintis,bet reikia surasti kokio seno koncerto drabužius...Kurie tiktų
    eiti į ligoninę,-nusijuokiau aš ir ištraukiau iš to pačio lagamino savo
    raudono maudimuko viršutinę dalį.
    -Jejejeje,tau tik taip ir
    tereikėtų nueiti į ligoninę ir visi daktarai infarktą gaus..-nusijuokė
    Christopheris,o aš jam užvožiau su mano rastu diržu.Tačiau jis tik
    skaniai pažvengė nukritęs ant lovos,visiškai nejautė skausmo.
    -Kokia tu sadistė,-nusijuokė Christianas.
    -Ar bent jau žinai ką tai reiškia?-paklausė Ponchas.
    -Ne,bet
    gražiai skamba,-nusijuokė Christianas ir toliau pradėjo knistis senų
    drabužių lagaminuose.-Ė,o kam mes laikom tokius drabužius?
    -Kaip tai kam?Gal kada prireiks ir beto,juk tai mūsų prisiminimai!-sušaukiau aš lyg gindama savo turtą.
    -Aaaa,aišku...,-nutęsė Christianas ir staiga sušuko:-Ė,rengiames kaip per Live in Hollywood DVD!!!!
    Visi nustebome tai išgirdę ir susižiūrėjom,o tada visi penki kartu ištarėme Christianui:
    -O
    TAIP,VYRUTI,-aišku visi kritome iš juoko,tačiau mums patiko mintis
    apsirengti kaip per Holivudo koncertą.Kol kiti juokėsi aš nusileidau į
    prisiminimus iš šio nuostabaus koncerto.
    Štai prieš akis man išniro
    scena,kuri buvo padabinta pagalvėmis,sofute,kilimais.Štai ant scenos
    stovime visi šeši,susikaupę,ramūs.Štai mes dainuojam pačia pirmą
    koncerto dainą-"Prieš Mane".Atrodo,kad ji niekuo ypatinga,tačiau ši
    daina sukelia laabi daug prisiminimų,kurie visada liks mano
    širdyje.Žinau,kad tą kart kai dainavau "Prieš mane" negirdėjau
    muzikos,negirdėjau fanų...Tik girdėjau kaip mano širdis iš džiaugsmo
    dainuoja.Tai buvo tieisog ypatinga.
    Na,štai po "Prieš mane" atėjo
    "Išeinu" dainos eilė.Aš prieš dainą kalbėjau apie nelaimingą
    meilę,išdavystę ir patikinau,kad ir merginso glai pasakyti :"šiandien
    aš išeinu".Tačiau prieš pradedant dainą išvarėme vaikinus,kad šie
    galėtų pailsėti nuo mūsų.Žinau,kad juos kartais užknisa mūsų
    nesąmonės,tačiau tokios jau yra tos merginos.
    Ech,"Mūsų Meilė"
    skambėjo daug geriau nei bet kruiam kitam koncerte,taip gera buvo
    dainuoti,buvo gera girdėti meilės kupinus balsus,kurie trokšta tik
    meilės ir šiek tiek šilumos.
    Po tokios meilės dainos norėjosi,kažko
    daugiau...Tad Anahi sumanė pažaisti pasitikėjimo žaidimą.Aš jį taip
    gerai prisimenu,buvo taip juokinga klausytis kaip fanai šaukia kai mes
    atsakome į jos kvailus klausimėlius....Pirmiausia buvau aš,ji priėjo
    prie manęs ir savo dangišku balsu paklausė:"Dulce,kokia tavo
    mėgstamiusia spalva?".Aš ilgai negalvojau,netempiau gumos ir
    atsakiau,kad mėlyna.
    Tada ji nužingsniavo prie Maitės,jos susikabino
    rankomis,fanai pašėlo,o Anahi paklausė:"Pasakyk bet kokį žodį" ir štai
    Maitė,kaip tikra Maitė pasakė vieną papraščiausį žodį:"Maitė",o mes
    pradėjome juoktis kaip pašėlę.Na,dabar atrodo,kas čia buvo
    juokingo...Ogi nieko,tačiau tada visi mirėme iš juoko.
    Ak,po Maitės
    Anahi nužingsnaivo savo mažais žingsniukais prie stovinčio šalia senos
    krašto Christiano,o fanai tiesiog pradėjo klykti,Christianas kaip
    tikras džentelmenas,truputį kvanktelėjęs,bet džentelmenas,pasiuntė oro
    bučinuką salėje susirinkusiems fanams.Anahi mielai nusišypsojo ir
    paklausė:"Pasakyk kokį nors miestą." Christianas ilgai engalvojęs
    sušuko "Los Angeles!" ir nusijuokė savo garsiu juoku,kuriam negalėjai
    atsispirti.
    Bet kai anahi priėjo prie Christopherio,visi fanai
    pradėjo klykauti,stūgauti,kad tiems dviem beliko tik šypsotis iki
    ausų.Blondinė padariusi tokį balsą kaip mažo vaikelio paklausė
    Christopherio:"Pasakyk kokį nors gyvuliuką" ir taip mielai
    pasimaivė,kad tikrai buvo panaši į Mią Colucci.Christopheris
    nusišypsojo,biški pagalvojo ir mažo vaikiuko balseliu
    tarė:"Raganosiukas",o tada visi pradėjo žvengti.
    Anahi pribėgo prie
    Poncho,stovinčio kitam scenos gale,ir nusišypsojo.Fanai vėl pradėjo
    klykauti ir Poncho pabučiavo Anahi į kaktą,taip sukeldamas dar
    didesnius plojimus.Anahi mielai jo paklausė:"Pasakyk bet kokią dainą" O
    jis rimtai,bet su šypsena veide atsakė:"Tokia aš esu".
    Ir štai
    pagaliau Anahi ir aš su Maite pradėjome dainuoti "Tokia aš esu".Ši
    daina taip jėgiškai skambėjo,nes už mūsų nugarų buvo "JAV Gospelo
    choras",kuris savo dangiškais balsais padarė šią dainą...tikrai
    dangišką.

    Linuxete

    Pranešimų skaičius : 338
    Age : 28
    Nuotaika : Yhaaa!!!;DD
    Registration date : 2008-03-12

    Re: Kelias į užmarštį:ar verta gyventi?

    Rašyti by Linuxete on Št. 08 11 2008, 14:59

    Perskaityta Very Happy

    Anahi_divina

    Pranešimų skaičius : 159
    Age : 23
    Nuotaika : Loca x RBD y Vilija
    Registration date : 2008-04-15

    Re: Kelias į užmarštį:ar verta gyventi?

    Rašyti by Anahi_divina on Pir. 24 11 2008, 18:48

    Puikiai prisimenu ir vaikinų dainuojamą dainą "Šalai tavęs".Man patiko kaip jie prie žiūrovų postringavo apie meilę,o tada uždainavo Christianas pirmąjį dainos stulpelį,kuris iš jo lūpų skambėjo kaip angelo dainuojama arija.
    Kai baigėsi "Šalia Tavęs" aš pradėjau nepaprastai jaudintis ir jei ne Anahi ir jos gražūs žodžiai bei kitų tylūs padrasinimai,būčiau tikrai neišdrįsusi dainuoti "Nenustok" dainos.Tuo labiau,kad šią dainą dainavau pirmą kartą savo gyvenime,nepaprastai jaudinausi,mano balsas virpėjo,tačiau jaučiau kaip mane stipriai tuo metu palaiko draugai.Todėl buvo žymiai drąsiau,nei stoti vienai scenoje prieš Los Angeles gyventojus.
    Dar viena ypatinga daina buvo "Kas Slepiasi?".Man ši daian visada sukelia jausmus,labai skaudžius jausmus,kurie tiesiog dainuoajnt šią dainą veržiasi per kraštus.Galbūt keista,kad tokioje dainoje galima įžiūrėti ką nors prasmingo,o ne kažką banalaus.Tačiau šios dainso žodžiai skverbiasi gilyn į širdį ir pasiekia pačias slapčiausias širdies kerteles.
    Koncerto pabaigai apsirinkome "Laimingo Gimtadienio" dainą,kuri ne tiek kalba apie gimtadienį,bet apie poros ginčimąsį.Christians ir Anahi dainuodami mokėjo vaidinti ir bestebint juos iš šono,tikrai galėjai pamanyti,kad jie vaidina miuzikle,viskas atrodė taip tikra....Visi dainos žodžiai,o dar balionai,kurie krito po mūsų kojomis ir kuriuos aš sprogdinau kaip beprotė...ir tas AUCH...Skambėjo taip nepaprastai,kad norėjosi rėkti per visą Memorial kolizėjų!
    Oj,aš ten stovėjau ir mąsčiau apie šį nuostabų koncertą,kai mane iš mąstymų prikėlė Christianas su savo juoku:
    -Tai velkames,ką? Reikai skubėti!
    Aš nusijuokiau,griebiau savo drabužius ir kartu su Maite bei Anahi užsidarėme vonioje,o vaikinams teko rengtis autobuso virtuvėje.Mielai būčiau pažiūrėjus tą reginį,tačiau nepasidaviau apgundai iškišti galvą pro duris.


    Po penkiolikos minučių jau visi buvome pasiruošę,atrodėme kiek kitaip nei prieš dvejus metus Los Angeles,tačiau vistiek švytėjome dangiškumu...Galėčiau sakyti,kad visi atrodėme kiek apsikeitę,štai man jau korsetinė bliuskutė nebebuvo taip suveržta ir jaučiausi žymjiai patogiau aną kartą dainuodama.Jau senai nenešiojau juodo sijonuko(buvau pamiršus apie jį visiškai),nors jis anuomet buvo vienas iš mano mėgiamiausių koncertinių sijonų.O nuo tų ilgų juodų batų buvau taip atpratus,kad kai ėjau kojos krypdavo,nes jų kulniukai buvo tokie ploni.Tačiau vėliau pripratau.
    Štai Poncho atrodė visiškai nepasikeitęs,neskaitant to,kad dabar ant jo veido nesimatė išpaišytos juostos.Tos pačios garbanėlės,tik šį kartą nesulaižytos žėle ir tokios purios,kad norėjosi panersti pirštus į jo galvą.Ta pati raudona maikutė,kuri taip gražiai aptempė jo raumnukus,kurie varė mane iš proto.Tie nusmauktaklyniai džinsai,na šitie nelabai nusmaugti lyginant su kitais Poncho nešiojimais.Manau,kad Ponchitas buvo labaiusiai pasikeitęs iš vaikinukų.
    O va Anahi.Na,šiaip ir ji atrodė nepasikeitusi,tarsi nužengusi iš 2006 metų.Jos ilgi blondiniški garbanoti plaukai dailaii krito ant smulkių pečių.Jai puikiai tiko trumputis ružavas švarkelis ir papūstas juodas sijonukas bei balti ilgalauliai batai su kailiu.Anahi atrodė kaip tikra manikenė,kuri ką tik nužengė iš podiumo....
    Na,Maitė....Jei neskaitytumėme to,kad ji užsiaugino ilgesnisu plaukus ir juos pagarbanavo,juodaplaukė būtų ta pati Maitė kaip ir prieš dvejus metus.Štai ji sau prieš veidrodį dažosi.Tas pats baltas švarkelis,po apačia juoda lemenė,baltos kelnės ir juodi batai.Tikra direktoriaus žmona.Su šia apranga Maitė atrodė tokia išsilavinusi ir moteriška.
    O dabar Christiano eilė.Žiūrėjau į jį ir mintyse juokiausi.Vaikinukas atsidaręs šaldytuvą sau ramiai kimšo dešreles.Christiano plaukai dabar balti,nebe tamsiai ružavi kaip buvo prieš dvejus metus.Jis buvo apsivilkęs tamsiai ružavą bliuskutę,languotą švarką ir languotas pilkas kelnias,kurios,regis,jam buvo perplačios.
    -Chris,tau surast diržą?-besiknisdamas po spintą pakalusė Ponchas Christiano.
    -Neo,nohokia,-pilna burna atsakė Christianas.
    -Taigi kelnes pamesi,-užsispyrė Poncho.
    -Nupamesu,-vis dar kimšdamas atsakė Christians ir Poncho nuleido rankas.
    -Jis prisikimš taip,kad jam kelnės bus per siauros,-įsikišo ir mūsų jaunėlis Christopheris.
    Galiu paskayti,kad jis tirkai atrodė kaip svajonių jaunikis,tikras princas,kurį norėtų turėti kiekviena mergina.
    Jo plaukai buvo tokie purūs,nesulaižyti,o ir galėjai pamatyti garbanėles.Pamažu Christopheriui atauginėjo jo vešlūs plaukai.Jo balti marškinai švietė iš tolo,o pilka liemnė puikiai tiko prie jo įvaizdžio.Kelnės kaip visada buvo kiek aptemptos,bet čia jau nieko nebepakeisi,jam visada tokias kelnes duoda...
    -Na,ką visi pasiruošę?-nusisukusi nuo veidrodžio paklausė Maitė ir žvilgtelėjo į Christianą.
    -OGO,-tarė Christianas vis dar pilna burna ir greitai nurijo kramtytą dlayką.
    -Šokam į mažesnį autobusiuką ir varom koncertuoti ligoniukui ir šauniam viakinukui,-kaip kokai fyfutė tarė Anahi.Mes jo paklausėme ir netrukus jau buvome autobusiuke ir važiavome į ligoninę.


    V skyrius

    Nepaprastai jaudinausi,ne kiek dėl koncerto,bet kiek dėlto,kad šioje ligoninėje Christianas darėsi leukemijos testą ir aš vienintelė tai žinojau iš grupės narių.
    Begalo laukiau atsakymo,nes ta nežinia mane graužė iš vidaus,niekaip širdis nesurado atilsio,niekaip negalėjau nusiraminti ir galvoti,kad rezultatai neigiami.
    Savo širdyje jaučiau kažką keisto,ko tikrai negalėjau,nesugebėjau paaiškinti ir save nuraminti.Ten,širdyje,mane kažkas graužė,degino ir atrodė,kad tuoj išprotėsiu,tačiau tvardžiausi ir stengiausi būti laiminga,kad kiti nieko nepastebėtų.
    Kelionė netruko gana ilgai ir mes jau po keliolikos minučių atsidūrėme prie Salvadoro ligoninės durų.Buvo nelabai drąsus kol Pedro suteikė mums drąsos.Tai-pirmas kartas,kai mes dainuosime ligoninėje.
    Vos įėjus į ligoninę mus pasitiko ligoninės vyriausias gydytojas ir nuvedė į jauno viakinuko palatą,kurioje turėjome koncertuoti.
    Kai įėjome vaikinuko,mūsų gerbėjo,dar nebuvo,o palata buvo tokia didelė,kad galėjo joje sutilpti 20 žmonių komanda.ji buvo išpuošta,pilna gėlių ir pliušinių žaislų palata.Ant spintelės,prie lovos,gulėjo pradėta skaityti knyga :"Dina,gėdytojos dukra".Nustebau,kad vaikinas gali skaityti tokias knygas,bet prispažinsiu,aš irig mielai paskaityčiau šią knygų seriją,nes girdėjau,kad jos panašios į "Harį Poterį".Tyliai sau krizenau,tačiau sugebėjau atkreipti Poncho dėmesį:
    -Kas tau čia? Protas susisuko?
    -O jei ir susisuko,-tariau aš su šiokia tokai panika vien dėlto,kad Poncho negražiu tonu mane užkalbino.
    -Ė,baikit jus čia aiškintis...Nes juk žinot,kad susipyksit,-bandė raminti Maitė ir Poncho prunkštelėjęs kaip ir arklys nusisuko į kitą pusę.
    Širdyje taip norėjau užvožti Ponchui,kartais jsi toks nepakenčiamas pasidaro,bet jo tieisog toks charakteris.Kartais aš jame įžvelgiu tikrą princą,tačiau būna tokių akimirkų kai noriu jam tvoti per veidą ir rėkti,kad atsipeikėtų ir pamąstytų kaip ir ką kalba.
    -Jau apsiruošę?-pažadino iš minčių Pedro.
    -AHA,-visi akrtu atsakėme ir nusišypsojome.
    Mus Pedro sustatė eilute,pasiruošėme pasveikinti vaikinuką savo šūkiu:"Yo dijo R,tu dices BD!".
    Vos seselė įvedė vaikiną,mes pradėjome šaukti,o vaikinas atrodė taip lyg gavo širies infarktą mus pamatę.
    Christopheris man tuomet į ausį sušnabžėjo:
    -Gal aš atrodau kaip pelkių pabaisa?
    -Ne,-nusijuokiau aš ir priėjau prie apstulbusio vaikino:-Tu sakei,kad nori mūsų koncerto,štai tau mūsų koncertas,kuris bus skirtas vien tik tau..Taigi nuo ko nori pradėti?
    Mačiau iš akių,kad vaikinukas buvo nepaprastai laimingas,tačiau bijojo ištarti bent vieno žodį.Teko palaukti kelioliko minučių,kad galėtų atsipeikėti ir normaliai pakalbėti su mumis.
    Pirmiausia buvo koncertas,daianvome visas dainas,kurias tik prašė vaikinukas.Vaikinai vėl prisimenė kaip reikai dianuoti "Ateities buvęs vaikinas",Christianas pademonstravo savo nuostabų balsą dainuodamas "Lyja mano širdyje","Tavo meilė","Daina" ,"Norėčiau būti" ir "Pakrantėje".Christopheris turėjo galimybę padainuoti "Sueles Volver" ir "Radioaktyvus maištautojas".Daianvome begales dainas,senas ir naujas,savas ir mūsų mėgstamiausias.Tai buvo ne koncertas,ne darbas,bet jaukus vakaras su draugu,kurį neseniai įsigijai.

    Anahi_divina

    Pranešimų skaičius : 159
    Age : 23
    Nuotaika : Loca x RBD y Vilija
    Registration date : 2008-04-15

    Re: Kelias į užmarštį:ar verta gyventi?

    Rašyti by Anahi_divina on Sk. 28 12 2008, 15:45

    Po koncerto gana ilgai visi kalbėjome,tačiau pastebėjau,kad Christianas prakaituoja,jaudinasi...Net nenumaniau,kas jam darosi,todėl suskubau jam parašyti SMS su tekstu:"Jautiesi blogai?" Christianas man atrašė po kurio laiko:"Ne,viskas gerai".Bet aš juo netikėjau,gal tiesiog nenorėjau tikėti,nes mačiau,kad jam nėra gerai.
    Mano nerimą kėlė daug dalykų,pastaruoju metu buvau labai nerami,lyg kažką blogą nujausdama,lyg bijodama kažko neišvengiamo,tačiau bandžiau tą narimą tvardyti ir niekam nieko neprasitarti.Nors pastebėjau,kad Poncho ir Anahi pastaruoju metu į mane žiūrėjo įtariai.

    1:00 am mes grįžome atgal į autobusiuką ir pasiruošėme eiti miegoti.Niekas nepratarė nė žodžio,visi tyliai nuėjome miegoti be jokių kalbų.Galbūt buvome per daug pavargę,kad galėtumėme dalintis koncerto įspūdžiais,o dar turėsime keltis po 8 valandų ir vykti į koncerto repeticiją.Tad negaišome laiko kalboms ir nusprendėme geriau išsimiegoti nei dalintis įspūdžiais,kurie ir taip buvo visiems labai aiškūs....
    -Labos nakties,-palinkėjo man Christopheris ir šoko į savo lovą.
    -Labos,-tariau aš ir nusisukau į autobusiuko sieną.Meldžiau Guadalupės mergelės,kad ateinantis koncerta sbūtų toks pats nuostabus kaip ir koncertas ligoninėje.

    Būčiau dar saldžiai miegojus jei ne kvaili vaikinukų riksmai,kurie sklido kaip iš garsiakalbio.Pramerkiau vieną akį ir bandžiau susigaudyti,kas čia daabr vyksta.Pastebėjau,kad Christopheris sau ramiai miega kaip užmuštas,pusiau nusiklojęs ir išvertęs savo pilvuką.Taip norėjosi atsikelti ir jį apkamšyti,tačiau susilaikiau.Taip pat pamačiau,kad Anahi ir Maitė vis dar sau ramiai miega,tiksliau sakant kažką sapnuoja,nes tiek Maitei tike Anahi iš burnos bėgo seilės.Niekaip nesupratau kaip žmonės gali taip kietai miegoti.
    Keisčiausia buvo,kad didžiulį triukšmą kėlė Ponchas ir Christianas,kurie kaip pakvaišę vertė aukštyn kojom mūsų autobusiuką.Dėl ko vyko šis sąmišis,aš net nenumanau,tačiau man magėjo išsiaiškinti.
    -Žmogai,kas čia vyksta?-vis dar mieguistu balsu pakalsuaiu aš,tačiau manęs niekas neišgirdo tad teko atsikelti iš lovos ir prieiti prie pusnuogio Poncho.
    -O labas,Dul,-maloniai pasisveikino Poncho ir pakštelėjo man į žanduką.
    -Panchai,kas čia vyksta?-suirzusi paklausiau aš.
    -Chrisas iš protėjo,-ramiai tarė Ponchas.
    -Kaip suprast?
    -Palauk,užsidarykim tualete,kad būtų saugiau.
    Norėjau dar ginčytis su Ponchu,bet supratau,kad kol nenueisim į tualetą niekas man nepaaiškins,kas čia vyksta.Tad teko su Ponchu užsidaryti mažame autobusiuko tualete.
    -Na,tia klok,-ėjau prie reikalo,nes man nebuvo ajuku stovėti pusnuogiia su pusnuogiu Ponchu tualete.Visa tai man kėlė nekokias mintis ir norėjau visa tai ko greičiau baigti.
    -Na,matai,Christianas atsibudo labai anksti,neturėjo ką viekti,tad sumane mane paerzinti.Prikėlė mane ir apipylė vandeniu....Nemanau,kad tai laabi malonu.
    -Ay,Poncho,juk ne pirmas kartas kai Christianas taip elgiasi,reikėjo nekreipti dėmesio ir viksas būtų buvę gerai.
    -Ne taip jau lengva,žinai koks jis bepriotis,-nusijuokė Poncho.
    -O kodėl mes slepiames?-pakreipiau kalbą kita linkme.
    -Oj,tu nematei,kas čia prasidėjo...Christianas tuština šaldytuvo likučius ir man klius.
    -Poncho,neperdek,viskas bus....-aš atidariau tualeto duris ir netikėtai į veidą gavau žėlės torto gabalą.-gerai,-baigiau sakinį aš ir nusivaliau žėlės likučius nuo savo veido.
    -O labas,Dul,-linksmai pasisveikino Christianas ir perbraukė pirštu per mano veidą nulaižydamas žėlę.
    -TAU NEGERAI GALVOJ????????-pratrūkau aš,nes man trūko kantrybę,nes niekaip nesupratau už ką man tai.
    -Dul,aš atsiprašau...Ė,o palauk,ką tu pusnuogė su Ponchu vieki tualete??-nukreipė kalbą į kitą pusę.
    -Aš....-niekaip nesugalvojau ką jam atsakyti,bt Ponchas mane pralenkė ištaškydamas dantų pastą Christianui ant veido.
    -Skanu,citrinų skonio,...-apsilaižė Christianas,o aš kuo greičiau sprukau iš karo zonos ir įlindau atgal į lovą,galvodama,kad pajėgsiu už-migti kol karas tarp vaikinukų greitu laiku baigsis.
    Neužmigau.Toliau klausiau kvailų vaikinukų šnekų ir kartu jais žavėjausi.Jie abu buvo tokie nuoširdus,visiškai nesivaržė,kad ir kartasi abu nesąmones pašneka ar pasipyksta.Dažniausiai kliūna Christianui nuo Poncho,nes Ponchas rimtesnis,protingesnis ir labaiu subrendęs.Bet aišku kartais ir Christianas suduoda bemaldamas liežuviu į skaudžią Poncho vietą,kaip visada įpainiodamas ir mane.
    Jei šneka virtų ne apie mane juokčiausi iki ašarų,tačiau kai Christianas juokiasi iš mano ir Poncho nesusipratimų,darosi nemalonu.Ne kartą per Christiano liežuvį pakliuvau į nepatogią padėtį,galbūt todėl nė vienas vaikians nesiryžta su manimi draugauti,nes žino,kad į mūsų santykius nekaltai įsikiš Poncho.
    Tuomet nesupratau,kodėl taip yra,tačiau šiuo metu viską puikiai suprantu.Supratau savo klaidas,kurias padariau norėdama idealių snatykių,bet dabar tam ne vieta.
    Tai vat.... Christianas vėlgi juokėsi iš Poncho,o aš sau ramiau gulėjau ir ilsinau kojas prieš ilgą darbo dieną.Laukiau kol atsikels kiti ir prasidės įprastis sąmišys autobusiuke.Žinojau,kad tuomet bus neramu,bet to nepaprastai laukiau.
    -Hrrr,-suknarkė Christopheris ir nusispardė pledą.
    Tyliai nusijuokiau ir persisvėriau jį vėl užkloti.
    -Kutena,-pasimuistė Christopheris ir pasikasė nosį.
    Aš vėl nusijuokiau,tik šį kart žymiai garsiau.
    -Dul?-pramerkė akį vaikinukas ir kaip pamatęs baubą pradėjo į mane spoksoti.
    -Labas rytas,-tariau linksmai jam ir pakštelėjau į veidą.
    -La...Ė ko tiap anksti?
    -Ponchas ir Chrisas išdykauja,bet visvien tuoj reiks keltis.
    -Aaaa..o tai gerai...reik prikelt kitas...o tai vlagyt yra?
    -Aš prikelsiu kitas,o tu eik padaryt ką nors skanaus,-sukomandavau jam ir Christopheris kaip paklusnus šuniukas atsikėlė iš lovos ir nužengė pas kitus vaikinukus.

    Po pusvalandžio jau visi buvom apsirengę ir sedėjome prie stalo laukdami kol Christopheris mums ką nors skanaus pagamins.Ach,jau kaip Christopheris gamina,tai žymiau geriau negu gmainam mes,merginos.
    Kaip gerai,kad grupėje turim du tikrus virėjus,tai Poncho ir Christopheris.Jie ne tik,kad žavūs,seksualūs,talentingi,bet ir puikūs virėjai.Va čia tai vyrai...Taip dažnai juokaisi Anahi,nors pati iš tiesų miršta iš pavydo,kad jie geriua gamina už ją.
    -Kiap miegojot?-visa išsišiepusi paklausė Maitė.
    -Žinot,ką papasakosiu?-suskubo užrėkti Christianas,-Šiandien ryte Dulce ir Poncho buvo pusnuogiai užsidarę vonioje!-paskelbė pranašingą žinią,o aš iškart išraudau.
    -Na,čia tai geras! Ir sumanyk taip...-nusijuokė Anahi,aišku ji kaip ir kiti nepagalvojo nieko blogo,tik Christianas iš visko per daug didelį dramblį kuria.
    -Na,tia akda vlagyt?-nukriepė temą Poncho ir Christopher ant stalo atnešė jo paties skrudintas bulvytes su dešrelėmis bei salotomis.
    Visi apsilaižėme,nutekėjo seilės,bet greitai susivaldėme ir puolėme valgyti.Turėjome sočiai pavalgyti,nes laukia pilna darbo diena...Repeticijos ir koncertas.
    Tiksliai neprisimenu,kaip viskas buvo,bet Christianui pasidarė bloga.Jis stodamasis susvyravo ir mes visi persigandome,tačiau jis patikino,kad jam viskas gerai...Tik per staigiai atsistojo.Tuomet aš juo patikėjau,dabar tuo gialiuosi,kad nebuvua tokia rūpestinga ir niekam nepapasakojau apie Christiano lygo tyrimus.

    Sponsored content

    Re: Kelias į užmarštį:ar verta gyventi?

    Rašyti by Sponsored content Today at 11:56


      Dabar yra Sk. 11 12 2016, 11:56