Kelias į užmarštį:ar verta gyventi?

    Share

    Anahi_divina

    Pranešimų skaičius : 159
    Age : 23
    Nuotaika : Loca x RBD y Vilija
    Registration date : 2008-04-15

    Kelias į užmarštį:ar verta gyventi?

    Rašyti by Anahi_divina on Antr. 07 10 2008, 08:34

    Nežinau ar kas susidomės ir skaitys... Bet tiesiog norėjau pasidalinta savo kuriama istorija.Šiaip esu pradedančioji..taigi jei kas skaitykit nesitikėkit,kad čia išvysit tobulai parašytą knygą..Tikiuosi sulauksiu bent kelių komentarų Very Happy


    I skyrius

    Daug
    kas sako,kad gyvenimas turi dvi puses:juodą ir baltą,kaip jing ir
    jang.Tačiau aš taip nemanau.Ne visada gyvenime būna tiek juodo,tiek
    balto.Ne visada po lietaus ateina saulė
    ir mus sušildo.Juk
    būna dienų,kai saulės nerasi niekur,tik žinojimas,kad ji egzistuoja
    tave ramina.Taip būna ir su liūdesiu,ir laime.Žinojimas,kad pas tave
    kadanors turi ateiti laimė ramina,atvėręs duris lauki jos,lauki jos
    šilto prisilietimo,kuris galėtų nuraminti lyg pasakydamas,kad viskas
    bus gerai.
    Bet ką daryti tuomet kai laimė taip ir neateina,viskas
    darosi vis blogiau ir susimąstai ar iš tiesų gyvenimas turi dvi
    puses....O gal tik vieni žmonės nusipelnę turėti gyvenimo dvi puses,o
    kiti ne? Nuolat apie tai galvoju prisiminus savąjį gyvenimą prieš
    metus...
    Mama man patarė parašyti knygą,sako bus lengviau.Tačiau
    rašysiu jums savuosius prisiminimus,kai aš mąsčiau ar vis dar verta
    gyventi,ar kada į mano ir mano draugų duris pasibels išsvajota
    laimė,kuri atneš mums amžiną ramybę.
    Na,ką gi nebetemsiu gumos ir pradėsiu savuosius prisiminimus apie sunkųjį etapą man ir mano broliams bei seserims

    ******
    Nauji
    2008-ieji metai mums žadėjo nepaprastą sėkmę.Naujas muzikos
    albumas,naujos dainos,naujas turas,kuris vadinosi nepaprastai gražiai
    "Pradėti nuo nulio".Šis pavadinimas mums nepaprastai svarbus,kiekvienam
    jis simbolizuoja ką nors gražaus,nepaprasto.Tai lyg
    atleidimo,evoliucijos,naujos dienos žodis.
    Buvome nepaprastai
    sužavėti savo naujo turo išvaizda,dainomis,pasiruošimu.Ėjome į
    repeticijas su didžiausiu užsidegimu,be jokių užsispyrimų.Tiesiog tai
    buvo mums nauja pradžia
    2008-ųjų sausis,pirmasis naujų metų
    mėnesis.Baigiamieji "Dangiško turo" koncertai mūsų mylimajam
    Mechike.Naujų dainų įrašymas,mano knygos baigiamieji redagavimai,Poncho
    filmavimų baigimas.Pagaliau vėl koncertuose būsim kartu,kaip ir
    ankščiau.
    Net negaliu apsakyti kokia tuomet buvau laiminga,viskas
    atrodė dar prieš akis,tikėjau,kad tapsim nepaprasta legenda su savo
    darbais,savo dainomis ir kad žmonės mus mylės ne tik kaip atlikėjus,bet
    ir kaip nuostabius žmones.Viduje jaučiausi taip lyg tai būtų mano
    vestuvės,tokia susijaudinusi,kai mus kvietė į televizijos laidas,visi
    šnekėjom neužsičiaupdami,didžiavomės savo naujuoju albumu.Juk tiek daug
    pasėkėm!
    Na,mūsų gyvenimas...Kaip ir visada,retai buvome bute,vis
    kažkur keliaudavome,skalbiniai neskalbti gana ilgai,drabužiai
    sumesti.Na,bet juk supraskit,mes dainininkai,taigi tai yra visiškai
    normalu.Ne kiekvieną rytą atsibusdavome savuose namuose.Niekada
    nežinojom kur mus nuves likimas,kas mus sutiks,ką darysim rytoj.Todėl
    dažnai sakėmė,kad gyvenan šia diena,nes kitaip papraščiausiai
    neišeidavo.
    Tačiau jei tik būčiau žinojusi,kas mūsų laukia
    ateityje,tikrai būčiau kitus įkalbėjus pagalvoti apie savo ateitį..Gal
    tuomet viskas būtų išėję kiek kitaip... Visi mes būtumėme daug
    laimingesni,nei taip kaip dabar susiklostė situacija..Bet,ką čia aš
    kalbu,juk žinau,kad nebūčiau jų įkalbėjus.Juk mes visi plaukiame
    pasroviui,nežinome,kur mus nuneš ši plati gyvenimo upė,tačiau nė karto
    nesuabejojome savo svajonėmis,niekada nenustojome svajoti ir
    tikėtis,kad mus gyvenimo upė nuplaukdins ten kur mums geriausia
    būti.Dabar niekaip nebesuprantu,kodėl mes taip aklai pasitikėjom ta
    prakeikta gyvenimo upe,juk galėjom plaukti prieš srove,gal viksas būtų
    buvę kiek kitaip nei dabar.
    -Dul,apie ką mąstai?-tuomet manęs paklausė Maitė.
    -Nieko,tiesiog
    galvoju,kad baisai greitai bėga laikas,atrodo ką tik mes buvome
    paprasti serialų aktoriai,o dabar...-nusišypsojau jai.
    -O dabar esame dainininkai,-nusijuokė savo mielu juoku Maitė.
    Maite
    mane visada pralinksmindavo.Ji buvo tokia nuostabi,supratinga,niekada
    nepykdavo,net kai aš ant jos užrėkdavau.Ji man vyresnėlė sesutė,kuri
    visada pasakydavo,kas manyje blogai.Aišku,niekada nepriimdavau jos
    sakomų žodžių,bet vėliau pagalvodavau...Žinojau,kad ji teisi,bet
    niekada nepripažindavau.Tai buvo mano bloga savybė,bet žinau,akd
    niekada nepasikeisiu.Tokia aš jau esu.
    -Eime,nes pavėluosim,-paragino mane Maitė.
    -Aga,-aš vis dar užsisvajojusi atsistojau ir nusekiau paskui ją į persirengimo kambarį.
    -Kur jus taip ilgai sėdėjot?-pasitiko mus prie durų Christianas su didele šypsena.
    Šis
    vaikinukas visada būdavo mūsų dvaselė.Jis visada juokdavosi,net kai
    būdavo jam blogai.Niekada nesiskųsdavo,visada sakydavo tiesą.Tačiau jis
    mums buvo Dievo dovanėlė.Čiauškė neužsičiaupdamas,kartais nė į
    temą,kartais per daug įgrįsdavo,bet su juo būdavo linksma.Christianas
    be galo draugiškas vaikinas,šiek tiek ėjo blogu pavyzdžiu,bet juk visko
    būna.Aš ir pati nesu šventuolė.
    -Mes galvojom,-nusijuokiau aš ir timptelėjau Christianui už žanduko.
    -Ėėėė..skauda...Renkitės jūs greičiau,-pliaukštelėjo nueinančioms man ir Maitė per užpakalį Christianas.
    -CHRISAI!-atsisukusios sušukom mes abi,o Christianas nubėgo link grimerines.
    Aš ir Maitė nusijuokėme.Ką galėjome padaryti
    šiam mielam žmogeliukui,o dar juk ir koncertas laukia,o mes net ne
    persirengusios.Tad teko tieisog nekreipti dėmesio į Christiano išdaigas.
    -Dul,kur
    mes koncertuojam artimiausiu laiku? Kur mano batai?-prie manęs pribėgo kaip koks
    pakvaišęs Christopheris.Taip taip tas pats
    užmarštukas,atvirštukas,mažas vaikeliukas.
    Negaliu
    nepripažinti,Christopheris buvo nepaprastai mielas,galėjai jį lengvai
    įsimylėti,jis geras vaikas.tik gal mes visi penki šiek tiek jį
    sugadinom,bet ką jau padarysim,pats Christopheris,kurį mes tiesiog
    vadinam Uckeriu,pasidavė.Prisimenu kaip vakar,nors jau praėjo visi
    metai,kaip tuomet Uckeris atrodė:rudos kelnės,smokingo
    švarkas,pasišiaušę plaukai lyg būtų kokį velnią pamatęs ir be batų.Jis
    atrodė kaip tikras mielas Dievo žaisliukas.
    -Už keturių dienų mes koncertuojam
    Salvadore,-nusijuokiau aš ir parodžiau į mūsų turo plakatą,kuris kabėjo
    ant sienos.-O tavo batų nemačiau,gal Oso paklausk.Jis juk renka mūsų
    pamestus daiktus,-nusikvatojau nuoširdžiai.
    -Gera mintis,dėkui!-šūktelėjo nubėgdamas Christopheris.
    -Nėr už ką,-užrikau jam pavymui.
    Kai
    atsisukau į tą vietą,kurioje turėjo stovėti Maitė,jos jau nebebuvo.Tad
    pamaniau,kad ji nuėjo persirengti,o aš čia kaip kokia kvailė vis dar
    stypsau su treningine apranga.
    Nieko nelaukdama nužingsniavau prie
    savo drabužių spintos,ją atsidariau ir pradėjau galvoti kokiu stiliumi
    šiandien turime rengtis.
    Dabar tai rašydama pajaučiau
    gėda.Christopherį ir Christianą visada kaltindavau,kad šie nieko
    neprisimena ir tekdavo jiems viską aiškintis šimtus kartu,o pati...Net
    neprisimenu,kaip man rengtis reikia.Tačiau tuomet apie tai
    nepagalvojau,nusliūkinau į grimerinę,kurioje turėjo būti bent jau
    Christianas,tačiau pamačiau ne vien tik jį.
    -Sveiki!-pasisveikinau aš ir išgąsdinau BJ'ų,kad tas net krūptelėjo.
    -AHHH..-pasigirdo spygus balselis iš grimerinės dešiniojo šono.
    -Aš nieko nepadariau,-iš karto prabilo Bj'us,kuris tuo metu šukavo sėdinčią Anahi.
    -Nee...Oh my god..-nustebusiu spigiu balseliu prakalbo Anahi.-Ką tu čia darai taip apsirengusi?-ji nebandė nuslėpti nustebimo.
    Kiek
    prisimenu visus praleistus kartu metus Anahi visada buvo tokia
    pati.Niekas jos nesugebėjo pakeisti,ji įskaudinta buvo šimtus kartų,bet
    liko tokia pat atlaidi,visada norinti padėti ri labai jautri.Tačiau
    Anahi tėra lyg koks angelėlis su velniuko ragučiais,nes kai jai užeina
    pyktis,geriau slėpkis.Atvirai sakant,labai gerbiau ir vis dar gerbiu
    Anahi už jos tvirtumą,nepasidavimą.
    -Aš nežinau kaip apsirengti
    šiandien oer koncertą,-susigėdusi tariau aš,o Christianas,kaip galima
    buvo tikėtis pradėjo kaip pakvaišęs juoktis.Tikrai aš kartais jo
    nesuprantu,jis yra šiek tiek beprotukas.Toks mažytis mažytis beprotukas.
    -Dėkis juodas timkės,ilgus juodus baltus ir tą ružavą palaidinę su "peace" ženklu,-ramiai paaiškino Anahi.
    -Ačiū,-tariau aš ir nuėjau vėl į drabužinę.
    Kaip
    dabar pagalvoju,tai buvo mūsų paskutinis koncertas be
    rūpesčių,paskutinis koncertas,kai nei vienas negalvojom apie
    rūpesčius,apie tai kaip gauti pinigų,kaip viskam
    sumokėti...Negalvokit,kad mes savanaudžiai,tačiau taip išėjo,kad vėliau
    viskas susiklostė skirtingai,mums buvo per sunku gyventi,per sunku
    kažką daryti,lįsdavo visokios mintys,kurios žadėdavo tik nelaimes.
    -Dul,laiaks
    į sceną!!!-atlėkė kaip pakvaišęs Poncho ir mestelėjo man
    mikrofoną.Neprisikibau prie jo,bet tik todėl,kad nebuvo laiko ir aš jau
    buvua apsirengusi.
    Šiaip ar taip esu pripratusi,kad Poncho visą
    laiką įsiveržia jam tinkamu,bet man entinkamu laiku.Tai besiprausiančią
    užklumpa,tai persirengiančia ar dar ką darančią.Turbūt likimas žaidžia
    su mumis.
    Poncho,arba mums jau pamirštas vardas Alfonso yra begalo
    mielas vaikinas,rimtas,sąžiningas.Gerbiantis visas
    merginas,paslaugus.Galiu tiesiai sakyti,kad jis vienintelis iš mūsų
    grupės viakinukų yra džentelmenas,tik kartasi praranda kantrybė,o tada
    jau geriau traukis nuo jo.Tačiau patikėkit,jis begalo mielas,puikus
    draugas.

    ******
    Susirinkome visi prie scenos uždangų,padarėmė
    savo CYP'ų ritualą,Pedro mus palaimino kaip ir visada,o tada mes
    užlipome ant scenos,dirbti savo darbo.
    Neprisimenu koncerto
    smulkmenų,tačiau buvome begalo energingi,linksmi,juk koncertavome savo
    šalyje,savo gimtajame mieste.Publikoje mačiau begales mūsų fanų iš
    Meksikos,senų ir jaunų,mažų ir didelių.Visi jie dainavo kartu su
    mumis,plojo.Viskas buvo
    nepriekaištinga,nuostabu,neprilygstama,magiška.Šis koncertas
    spinduliavo didžiausia magija.
    O pabaiga! Ji buvo tokia
    nuostabi.Mums baigus dainuoti paskutinią dainą ant scenos užlipo
    Meksikos prezidentas nešinas didelia švaigžde bei dideliu diplomu.Jis
    msu sveikino su nauju disku bei nauju turu.Palinkėjo mums sėkmės ir
    pasakė,kad mumis labai didžiuojasi.Aš taip stipriia suspaudžiau
    prezidentą,kad po to labai atsiprašinėjau...Galiausiai pasigirdo Guido
    gitaras garsai,vėliau prisijungė Charly,Gonzas,Bicho,Eddis ir Catire.O
    mes garsiai užrikom:"Aš sakau R,tu sakai BD...RBD" o po to susikabinę
    rankomis nusilenkėmė.Nemačiau žmonių minų,girdėjau tik
    plojimus,rėkimus,jaučiau kaip mano širdis daužosi,galvojau kad tuoj
    iššoks iš krutinės.
    Prisimenu,kad išgirdau,kaip Maite burbtelėjo,kad
    "chembra,ženkit žingsnį atgal,nes man plaukai tuoj nusvils".Mes visi
    vieningai žengėm žingsnį atgul,jutome kaip ant mūsų krenta
    konfeti,tačiau buvo nusilenkę gal kokias 6 minutes.Taip dėkojom
    Meksikiečiams už viską.
    Tai buvo nepakartojamas koncertas,tai buvo
    koncertas,kuris visada lisk amno širdyje kaip gražiausias ir
    švenčiausias prisiminimas.

    Logic3

    Pranešimų skaičius : 148
    Age : 25
    Nuotaika : lalala...!!!!
    Registration date : 2008-03-12

    Re: Kelias į užmarštį:ar verta gyventi?

    Rašyti by Logic3 on Antr. 07 10 2008, 13:32

    nu kai nebus ka veikt reiks paskaityt Very Happy

    Linuxete

    Pranešimų skaičius : 338
    Age : 28
    Nuotaika : Yhaaa!!!;DD
    Registration date : 2008-03-12

    Re: Kelias į užmarštį:ar verta gyventi?

    Rašyti by Linuxete on Antr. 07 10 2008, 15:18

    Perskaičiau Very Happy
    Džiugu, kad kuri kažką tai, sėkmės ir toliau kuriant Very Happy
    Šiaip negaliu dar daug ko pasakyti apie šitą tavo istoriją, nes dar nedaug teperskaičiau, bet kol kas įdomu, tad lauksiu tęsinio Cool

    Anahi_divina

    Pranešimų skaičius : 159
    Age : 23
    Nuotaika : Loca x RBD y Vilija
    Registration date : 2008-04-15

    Re: Kelias į užmarštį:ar verta gyventi?

    Rašyti by Anahi_divina on Antr. 07 10 2008, 16:23

    Na,ką didelis dėkis... ir dedu tęsinį

    II skyrius

    Dabar
    aš sau sėdžiu viena,mažame kambarėlyje,kuriame gausu RBD
    nuotraukų,kuriose įamžinti magiški momentai kartu.Jose mes
    šypsomės,esame juokingai prigauti,švenčiame gimtadienius,ar
    linksminamės klubose.Buvo tokie geri laikai,visada tave lydėdavo plati
    šypsena,kuri maloniai traukdavo gerbėjus.Praleistos kartu
    akimirkos,nesvarbu jos buvo linksmos ar liūdnos,pilnos nesėkmių ar
    magiškos..Visos šios akimirkos bus mano širdyje per amžius,net norėdama
    neišplėščiau jų iš širdies.
    Na,užteks mano jausmų,grįžkim prie prisiminimų,nes tai bus žymiai papraščiau suprasti mano šiandienos savijautą.

    ******
    Buvo
    tokio įspūdingo koncerto buvome begalo pavargę,te troškome nuvirsti ant
    šiltų lovų ir sau ramiai užmigti,susapnuoti angelėlius.Tačiau mes
    turėjome vykti į Salvadorą,kuriame bus mūsų koncertas.
    Niekaip
    negalėjome suprasti,kodėl Mechike negalime pabūti ilgiau,kodėl negalime
    grįžti į butą,susitikti su savo šeimomis,draugais,kurių begalo
    pasiilgome visi.Buvo taip liūdna,kai teko sėsti į mūsų autobusiuką ir
    išvažiuoti iš Mechiko.
    -Pedrai,kodėl?-liūdnu balsu paklausė Anahi,kuri sėdėjo netoli manęs
    -Anahi,aiškinau šimtus kartų,,-ramiu balsu atsakė Pedro.
    Šis
    vyrukas visada buvo begalo rimtas tokais dalykais,jis mums duodavo
    nurodymus,kurių nederėjo laužyti,turėjome viską daryti pagal jo
    taisykles.Tačiau jis mums buvo kaip tėvas.Sunkiausiais gyvenimo
    momentais mes visi rasdavome vietą jo atvirame glėbyje.Pedro mums
    atstojo tikrus tėvus,mes galima sakyti su juo subrendome,atšventėme
    gimtadienius...Jis labai šaunus žmogus,išaugino mus gerais žmonėmis.
    -Aš
    visiškai nesuprantu...Aš jau 3 mėnesius nemačiau savo mamos ir dabar
    nesusitikau...Juk koncertas vasario ketvirtą,o dabar dar tik
    sausis..-greitai liudnu balsu malė Anahi.
    -Vasario pirmoji,-patikslino lovoje gulintis Christopheris.
    -Na ir kas...Bet liko dar trys dienos,ką mes ten veiksim?-pradėjo ašaroti Anahi.
    -Sesute,nusiramink,-bandžiau
    paguosti Anahi,tačiau kaip visada nieko doro neišėjo.-Pagalvok apie
    teigimus dlaykus...Susipažinsim geriau su miestu,vėl miegosim šiuose
    nuostabiose lovose.-šyptelėjau netikrai.
    Anahi linktelėjo,nors
    žinau,kad jai nepatiko mano žodžiai.Aš ją puikiai suprantu.Tiksliau
    tariant mes viis ją puikia tuomet supratom.Kiekvienas sėdėdamas ar
    gulėdamas ant savo autobusinės lovos svajojo apie tikrą lovą,skanų
    naminį maistą,sotų maistą,kurio jau nevalgėm daugiau nei 3 mėnesius.Mes
    visi svajojom pailsėti,tiesiog išsidrėbti lovose ir pažiūrėti bent
    vienas futbolo rungtynes.
    -Anahi,-Pedro pakilo ir nuėjo prie
    mudviejų su Anahi.-aš puikia žinau ko jūs norite,Aš taip pat pasiilgau
    savo šeimos,noriu pagaliau pailsinti kojas.Nebe esu aš toks jaunas kaip
    jsu,sergu ir aš.
    Nežinau kas tuomet atsitiko,ar mane pagavo
    inpulsas,o gal pats Pedro mane apkabino,tačiau aš jau po jo žodžių
    laikiau jį suspaudusi kaip kokį pliušinį žaislą ir jutau kaip kiti ima
    mane ir Pedro apkabinti.Girdėjau kaip visi kukčiojo,visiems rėdėjo
    ašaros,nežinia kodėl.Aš ir pati nesugebėjau laikytis.Girdėjau
    Christopherio žodžius,girdėjau kaip Poncho bandė save raminti
    patylomis,kaip Christianas tyliai kažką bambėjo,Anahi ir Maitė kūkčiojo.
    Po
    valandos visi nurimome.Pedro grįžo prie vairuotojo,o mums liepė gultis
    į lovas ir pasistengti užmigti.Nelabai lengva paimti ir užmigti,tačiau
    reikėjo pabandyti,nes juk užtinusiom akim nepasirodysi ne savame mieste.
    -Dul,miegi?-paklausė manęs Poncho.
    -Aha,-vos girdimai atsakiau aš ir apsiverčiau ant kito šono.
    -Čia skaitosi miegi ar ne,nemiegu?-perklausė manęs Poncho.
    -TAIP
    AŠ MIEGU!-nesusikentusi užrėkiau ant viso autobuso,o tada į mano galvą
    atskriejo dvi mažutės pukinės pagalvės ir pasigrido Christiano bei
    Christopherio balsai:
    -Mes ir miegoti norim!
    Norėjau jiems
    atsikirsti,tačiau susilaikiau ir pasilenkiau žemyn.Kadangi mūsų
    autobusinės lovos dviaukštės,tai po manimi gulėjo Ponchas.Man teko
    pasilenkti,kad galėčiau su juo pasikalbėti,kad nieko neprikelčiau.
    -Na,tai sakyk...ko nori iš manęs?-patylomis tariau aš.
    -Nieko,norėjau pasakyt labanakt,-Poncho pakštelėjo man į žandą ir nusisuko į kitą pusę.
    Ponchas
    man atrodė begalo kiestas,kažkoks kitoks nei ankščiau.Gal jis dar
    labiau išsiilgo namų nei mes,bet ką jau padarysi teks pakentėti,nes
    pirmiausia darbas ir fanų norai,o ne mūsų šeimos.
    Atsisėdau lovoje
    ir apsidairiau,visi miegojo,tačiau aš niekaip negalėjau užmigti.Mane
    gąsdino rytojaus ir vasario antrosios dienos planai Salvadore.Niekaip
    neišėjo iš galvos,kaip mes galėsim visur suspėti,kodėl mus apkrovė
    tokiais dideliais darbais.Juk dirbom be perstojo kai įrašinėjom
    diskus,ėjom į naujo turo šokių repeticijas.Senąjį turą kaip ir pamiršę
    buvom,o dabar....Salvadoras...O mes galvojom,kad šiandienos koncertas
    Mechike paskutinis "Dangiško turo"koncertas,bet klydom...Smarkiai klydom
    Man
    teko užsimerkti.Užmigau su neramiom mintim apie rytojaus dieną,kažką
    jaučiau ko niekaip negalėjau paaiškinti.Nenorėjau vykti į
    Salvadorą,norėjau grįžti į sostinę ir ramiai pavalgyti vaakriene su RBD
    nariais.
    -Nenoriu į Salvadorą,-per miegus sumurmėjo Christopheris.
    -Aš
    irgi,-tylomis tariau jam ir persisvėriau per lovą,kad pabučiuočiau jam
    į kaktą.Tiesa vos neišgriuvau,bet niekis,užtat Christopheris,kaip
    Christianas sako,gavo sapnų bučinuką.Pagal Christiano filosofiją,kas
    gauna bučinukus prieš miegą,sapnuoja nuostabius sapnus.
    -Tikiuos iš man kokį gražų sapną atneš Poncho sapninis bučinukas,-tyliai tariau sau ir susisukau į kamuoliuką.
    Net nepajutau kaip greitai prašvito ir mes
    jau atsidūrėme Salvadore.Bent jau aš jaučiausi labai keistai atvykdama
    į šį miestą...Pripažinsiu,miestas buvo nuostabus,beveik niekuo
    nesiskyrė nuo Mechiko,tačiau jsi vis vien man atrodė toks
    svetimas,nemielas.Netgi atrodė,kad jis mums atneš nelaimę.
    Neturėjau
    laiko daugiau apmąstyti apie šį miestą,turėjau skubiai rengtis,nes mes
    turime filmuotis vienoje laidoje.Kaip amne nervina visi šitie sušikti
    filmavimai,kartais būna fainai,bet kartais kaip įgrįsta tokie
    dalykai.Visur vieną per tą patį klausinėja,o mes turim atsakinėti...
    -Dul,renksi greičiau!-sušaukė man Anahi
    -Gerai,tuoj jau baigiu,-atsiliepiau aš jai besimaudama kelnes.
    Apsirengiau
    nelabai puošniais rūbais,tačiau tuomet tiap greitia nieko negalėjau
    geresnio sugalvoti,kaip čiupti pirmus pasitaikiusius džinsus ir
    megztuką.
    Susiradau po lova numestus savo basutes ir jas
    pasioviau.Greitai perbraukiau per plaukus su plaukų šukomis,pasitepiau
    blizgesiu ir nuskubėjau prie kitų,kurie jau pusryčiavo.
    -Labas rytas,-tariau aš ir atsisėdau prie stalo,
    -Labas rytas,-linksmai tarė Christianas ir padavė man sumuštinį su lašiša.
    -Ooooo,kažkas
    sveikesnio nei ankščiau,-nusijuokiau aš ir susikišau pirmą sumuštinio
    kasnį į burną.-Guhu mano habata?-pilna burna paklausiau aš.
    -Tuoj paduosiu,-pasisiūlė Christianas ir greitia atnešė man žalią kinišką arbatą.
    -su cukrum?-pasiteiravau aš Christiano.
    Christianas
    pakilojo pečius.Stebuklas,kad jis buvo toks tylus,nes ankščiau net
    valgydamas sugebėdavo tauškėti kaip kokia maža mergytė,tačiau šį kartą
    jis tiesiog kramtė ir nešnekėjo.
    -Be cukraus,-atsakė man Christopheris ir pats gurkštelėjo iš mano puodelio.-Skanu,-pasigardžiuodamas tarė jis.
    -Ucker,baik! Turi savo!-kaip kokia mamytė užriko Maitė.
    -Gerai gerai...-nusišypsojo Christopheris ir pasiėmė nuo stalo dar vieną sumuštinį.
    -Ė,-pradėjau aš.-ką jūs padarėt mūsų radijytei?-paklausė aš visų,turėdama omeny Christiano tylumą.
    -Turbūt taip knarkė,kad prarado balsą,-nusijuokė Ponchas ri kumštelėjo Christianui į ranką.
    -VISAI NE!!!-neiškentė Christianas.
    -Va taip!! Viskas!! Tu man skolingas savo marškinėlius!!!-užriko per visą autobusiuką.
    -Kodėl? Juk aš tai kai Dulcė atėjo su ja kalbėjau,o tu amn nieko nesakei..-teisnosi Christianas.
    Būtų
    buvę įdomu pakalsuyti kas ten buvo,tačiau kaip visada..dažniausiai kaip
    visada,nelaiku pasirodė mūsų Pedrito,kuris pranešė,kad laikas lipti iš
    mūsų namo ant ratų ir eiti į televizijos laidos filmavimus.
    Mes ramiai atsitojom,reikėjo susikaupti prieš laidą,atsirūgti šimtus kartų,kai kam parūkyti,nervus nuraminti...

    ******
    Laida
    praėjo šiaip sau,nebuvo j labai ilga.Nebuvo ji labnai ypatinga,visiškai
    nieko neprisimenu ką tuomet mes kalbėjom.Gal akda reikės pažiūrėti,bet
    gal nereikia...Nenoriu....
    Nebeturiu jėgų rašyti,svirsta ranka,rieda
    ašaros.Man per daug sunkus momentas,per daug sunkūs prisiminimai,bet
    turiu juos parašyti,turiu parašyti šią knygą.Gal tai palengvins man
    kančias,gal išsipasakojimas padės iškęsti viską...Negaliu
    patikėti...praėjo metai,o man vis dar taip pat sakudu kaip lygiai prieš
    metus...Ech...Toks gyvenimas,skaudūs momentai visada nepasimiršta.Taigi
    toliau tęsiu pasakojimą,toliau rašysiu savo prisiminimus,kurie man
    begalo svarbūs...Tikiuosi jūs visa tai skaitote ir suprantate ką aš
    jaučiu,suprantate,kad negaliu blaiviai rašyti,tad kartais nugrybauju į
    lankas...

    -Na,ir kaip?-kai išėjom iš studijos pasiteiravo Pedro.
    -Nuobodu,-nusižiovojo Christopheris.
    -Taip blogai?-nekaltu balseliu paklausė mūsų tėvelis.
    -Visą laidą pilvas gurgė,-pasikundė Christianas.-eime ko nors užkrimsti.
    -Kaip noriu kokio mėsainio...-užsisvajojo Maitė.
    -O aš neatsisakyčiau karšto šuns,-nusijuokė Anahi ir mes visi į ją sužiurom.-Juokauju juk!!
    -Žiūrėk tu man,-pasakiau aš Anahi ir paėmiau jai už rankos.-Tai einam kur pavalgyti?
    -Eime į mėsainę,gausit visko ko tik užsigeisit,-nusijuokė Pedrito.
    Pedro
    pažinojo Salvadorą kaip savo penkis pirštus.Iš tiesų šis miesta snebuvo
    labai didelis,kelios pagrindinės gatvės,keli pagrindiniai šviesaforai
    ir viskas-tu jau pažįsti miestą.
    Keista buvo valgyti
    mėsainėje,kurioje ankstų šeštadienio rytą nebuvo nė gyvos
    dvaselės.Mėsainėje buvom tik mes septyni ir keturi padavėjai,bei vienas
    virėjas,kuris gmaino mums valgius.
    Puikiai girdėjom kaip dvi
    mėsainės padavėjos šnabždėjosi apie mus,kad mes esam RBD,tačiau bijojo
    prieiti.Keista,kad šio miesto žmonės buvo tokie drovūs.
    -Kaip manai,ar per "Meet&Greet" kas nors ateis ir bent jau su mumis nusifotkins ar paprašys autografų?-paklausiau aš Anahi.
    -Tai
    žinoma! Juk čia tik padavėjos,kurios vyresnės net už mus...Gal keista
    matyti žvaigždes sėdinčias mėsainėje ir laukiančias
    mėsainių...-linksmai tarė man Anahi.
    Po 15 minučių mums atnešė mūsų
    patiekalus ir mes pradėjome valgyti,tiksliau ėsti mėsainius kaip šimtą
    metų nevalgę.Buvome begalo išalkę,pavargę,neišsimiegoję.Troškome tik
    sočiai pavalgyti,grįžti į namus ant ratų ir griūti į lovas.Deja,tačiau
    tai buvo tik mūsų neišpildoma svajonė.

    Linuxete

    Pranešimų skaičius : 338
    Age : 28
    Nuotaika : Yhaaa!!!;DD
    Registration date : 2008-03-12

    Re: Kelias į užmarštį:ar verta gyventi?

    Rašyti by Linuxete on Tr. 08 10 2008, 15:47

    Jau ir šitą perskaičiau Very Happy
    Prašom 3 skyrių Exclamation highfive

    Anahi_divina

    Pranešimų skaičius : 159
    Age : 23
    Nuotaika : Loca x RBD y Vilija
    Registration date : 2008-04-15

    Re: Kelias į užmarštį:ar verta gyventi?

    Rašyti by Anahi_divina on Kv. 09 10 2008, 14:53

    tuoj tuoj..dedu dedu Very Happy Very Happy Very Happy

    Taip ir praėjo diena.Nuvarom į vieną
    laidą,varom į kitą,duodam vienai laidai interviu,ateina kitos eilė.O
    vakare pasirodo turėjo vykti į siuvyklą,kur mums siųs naujam turui
    pačius pirmus drabužius.
    Ten praleidome virš 6 valandų,baisiai
    išvargome,norėjo tik pailsinti kojas,tačiau net grįžę į autobusiuką
    negalėjo miegoti.Kalbėjome su Pedru.Jis mums aiškino,kad "Pradėti nuo
    nulio" turas yra labai svarbus,nes mes pasak jo keisime stilių.

    pirmųjų mūsų naujo turo drabužių pastebėjom,kad atrodysim kaip kokie
    turtuoliai,dainuojantys turtuoliai.Na,juk važiuosim į Mcallen,ten bus
    pirmas mūsų naujo turo koncertas.
    Ak,baigiu aš apie tuos
    koncertus,nes man pačiai nelabai įdomu rašyti.Visi jau žinot kur buvo
    mūsų koncertai,su kokiais drabužiais,tačiau nežinot kaip jautėmės,kai
    dainavome tiek Amerikoje,tiek Bolivijoje,tiek Rumunijoje.Jūs visi
    matėte mūsų išvaizdą,girdėjote mūsų kalbas,mūsų dainas,matėte mūsų
    šypsenas,tačiau net neįsivaizduojate,ką mes tada jautėmes kai jums
    maloniai šypsojomės ir dalinom autografus.
    Taigi,aš geriau kalbėsiu apie jausmus,nes išvaizdą jau šimtą kartų esatę matę.
    -Rytoj duodu jums laisvą dieną,-baigdamas savo kalbą tarė mums su šypsena Pedro.
    -VALIO!!!-sušukome visi ir pradėjome šokinėti kaip kokai futbola komanda,kuri ką tik laimėjo svarbias rungtynes.
    -Ramiau,ramiau,-bandė mus nuraminti Pedro,bet jam niekaip nesisekė.
    Tikriausiai
    atrodė kaip kokie maži vaikiukai,kuriems mama prižadėjo nusivesti į
    karusėles.Bet juk tai normalu,po tokių sunkių darbų te ir norisi
    lasivos dienos,kai galėsi daryti ką tik nori ir eiti kur tik nori.O aį
    spėliojau,ką mes veiksim rytoj,vasario antrą dieną,nes šiandieną
    aplankėm visas laidas,išdalinom interviu..rytoj galėsim apžiūrėti
    atidžiau miestą,o gal visą dieną pramieogti.Kokiam Christopheriui tai
    nebūtų jokių problemų.
    -Pedro,o kodėl mes nemiegam viešbutyje?-rimtia pakalusė Poncho.
    -Tiesiog
    dabar negalime sau to leisti,po koncerto,jūs vyksite tiesiai į
    viešbutį,o dabar tiesiog pakentėkit.Juk dažniau miegate autobuse,nei
    viešbutyje.Ar netiesa?
    -Tiesa,-tarė jam Poncho ir pasiėmė nuo stalo kavą.
    Pedras
    visada sugeba mus priversti ssuimąstyti.Net nežinau,kodėl taip
    išeidavo,tačiau dažniausiai jei ką Pedro pasakydavo vien tik mums,tai
    būdavo rimti dalykai,kurie mus gražindavo į žiaurią realybę.Kad ir tada
    autobusiuke,jis pasakė,kad mes dažniau miegam autobuse nei viešbučiuose
    ir tai gryniausia tiesa.Būname viename mieste,po koncerto padlainam
    autografus,sėdame į autobusą ir vykstame į kitą tos šalies
    miestą,kuriame turime koncertą.
    Kai kam būtų sunku taip
    gyventi,nesveikai maitintas arba išvis visą dieną nevalgyti,būti be
    poilsio,gerti visokius analgetiksu nuo skausmo.Būdavo ir taip.kad visas
    kūnas skaudas,bet tu dainuoji,šoki ir šypsaisi skausmo perkreitu
    veidu.Bet ką jau padarysi,toks dainininkų gyvenimas.Patys pasirinkome
    šį kelią,tad negalime niekuo skųstis.
    Tieisog užtenka žinoti,kad tai
    mūsų visų svajonė,kad tu dainuoji su mylimais žmonėmis,kurie tau kaip
    antra šeima.Mes visi šeši žinom,kad Pedro,Carolina ir Luisas nori mums
    visko,kas geriausia.O mes tik turim jų nepavesti ir tada bus viskas
    gerai.
    -Pedro,gal galime jau atsigulti?-pavargusiu balsu pakalusė Anahi.
    -Žinoma,vaikai,-kaip
    man patinka,kad Pedro mus vadina vaikais.-kas norite eikit
    miegoti,rytoj jums laisva diena,išsimieogist,pavalgysit sočiai sočiai,o
    tada gal imsitės kokios kitos veiklos.Labanakt.-palinkėjęs mums labos
    nakties ir padovanojęs mums sapnų bučinukų nuėjo į kambarėlį prie
    vairuotojo.
    Kaip gerai,kad mes įsigijom tokį nuostabų turo
    autobusą.Yra atskiri kambariai..Viename miegame mes,kitame Pedro su
    mūsų mažyte komanda,trečiame mūsų muzikso grupės nariai.visi sutariame
    puikiai,kartais pasipykstam dėl smulkmenų,bet tai labai normalu.
    Anahi,Poncho,Christopheris,Maite
    ir aš nuėjome į mūsų kambariuką ir atsigulėme į lovas.Niekas
    nebesišnekėjo,visi užmigo išskyrus aš.Man buvo neramu,kur dingo
    Christianas,kodėl jis neateina miegoti.Visokios blogos mintys man lindo
    į galvą,todėl niekaip negalėjo užmigti.Susiradau tapkes ir išsiropščiau
    iš lovos.Tyliai perėjau per vonios kambarėlį ir sustojau prie mūsų
    vadinamos "virtuvės" kambario durų,tiksliau ne prie durų,o rpei
    stovinčio mažiuko šaldytuvo.
    Pamačiau kalbantį telefonu
    Christianą.Nenorėjau jo trukdyti,tieisog sumaniau palaukti kol jis
    baigs kalbėti telefonu,o tada jį užkalbinti.
    -Gerai,rytoj atliksite
    man tyrimus.-gana tyliai ir rimtai kalbėjo Christianas.-Labai ačiū,kad
    susitarėte su Salvadoro klinika,tieisog man netikėtai reikėjo ankščiau
    išvykti į Salvadorą.Labai ačiū dar kartą,rytoj būsiu pasiruošęs
    tyrimams,-Christianas lėtai padėjo ragelį ir giliai atsiduso.
    Nedrįsau
    jo užkalbinti,gal tuomet bijojau jam ką pasakyti.Nenorėjau,kad jis
    žinotų jog klausiausi paslapčia...Mano širdis jautė neramumą,tą patį
    neramumą kaip tuomet kai važiavome į Salvadorą.Jaučiau,kad kažkas
    dedasi,kažkas yra blogai ir Christianas mums nenori sakyti.
    Tuomet
    nepaprastai tikėjausi,kad tai tik mano prielaidos ir Christianas nieko
    nuo mūsų neslepia,jam yra viskas gerai ir tie tyrimai tik dėl
    saugumo.Tačiau širdies,kaip proto taip lengvai negali suvaldyti.

    vis dar negalėjau pajudėti iš savo slėptuves,negalėjau atitraukti akių
    nuo Christiano,kuris sėdėjo nuleidęs galvą kaip koks kaltas
    vaikas.Jaučiau,kad jis buvo kažkuo susirūpinęs,kažko nežinomo
    bijojo.Gal jis bijojo ateities,galbūt tuomet jis pirmą kartą
    pamąstė,kas bus rytoj ar po metų.
    Kai pamačiau,kad Christianas lėtai
    pakilo labai išsigandau,nenorėjau,kad jis mane pamatytų,todėl sumaniau
    pasislėpti už atvirų plastikinių durų.Tai buvo prasta slėptuvė,tačiau
    nieko kito tuomet nesugalvojau.Tyliai užlindau už durų ir laukiau kol
    Christianas ant manęs suriks,o gal tik linksmai nusikvatos iš mano
    kvailumo.
    Christianas praėjo ir nieko neatsitiko.Jis manęs net
    nepamatė,nužengė sau ramiai prie savosios lovos,nusirengė ir atsigulė
    toliau tyliai dūsaudamas.
    -Kas jam?-net nepastebėjau kaip tyliai balsu sau ištariau.Dar palaukiau kelias minutes už durų,o tada grįžau į savą lovą.
    Kad
    ir kaip stengiausi užmigti,man niekaip nepavyko.Vis neišlindo iš galvos
    Christiano pokalbis,jo veidas kai šis praėjo pro mano slėptuvę.Galvoje
    sukosi visokios mintys.Netgi buvau sugalvojus,kad jis specialiai praėjo
    lyg manęs nematydamas pasislėpusios,kad tik nereikėtų kalbėtis su
    manimi.Tačiau tai buvo ne Christiano mada.Kas atsitiko,kad Christianas
    toks nepaprastai rimtas ir išsigandęs.
    -Rytoj turėsiu būtinai jo
    paklausti,-balsu pasakiau sau ir užmerkiau savas akis.Užmigau su
    mintimi,kad rytoj bus nauja diena ir Christianas turės mums papasakoti
    apie tuos paslaptingus tyrimus.Tiksliau tariant neturės,bet pats norės.
    Taip
    ir užmigau galvodama apie Christianą ir jo poelgį.Labai tikėjausi,kad
    jis tiesiog nenorėjo mūsų žadinti,kad pasakytų apie tyrimus,o ryt iš
    pat ryto būtinai pasipasakos.Kaip aš to nuoširdžiai tikėjausi.


    III skyrius

    Vasario
    antrosios rytas atėjo stulbinančiai negreitai.Pramerkiau vieną akį,o
    vis dar buvo ankstus rytas.Niekaip negalėjo išmesti iš galvos
    Christiano.Jo elgesys man nedavė ramybės,tačiau negalėjua dabar jo
    žadinti ir maldauti,kad jis man pasakytų tiesą.
    Tuomet visiškai
    nežinojau ko tikėtis,ko laukti,kas jam gresia.Visada galvojau
    teigiamai,nepasidaviau blogai nuojautai,stengiausi save įtikinti,kad
    viskas gerai.Tačiau dabar,kai vis pagalvoju apie tą laiką,mane užima
    keisti jausmai,keisti slogūs prisiminimai.Protas nori juos pamiršti,bet
    širdis niekaip negali.
    Juk visą gyvenimą negaliu bijoti praeitų metų
    etapo,negaliu jo iškirpti ir kažkur išmesti į savo galvos šiukšlių
    dėžę.Turiu išmokti su tuo gyventi,turiu pamėginti išsilieti,o tada
    žiūrėti,ar man palengvės.
    -Dul,ko taip anksti atsikėlei?-eidamas iš tualeto manęs paklausė Christopheris,
    -Ay,visokios mintys lenda į galvą,niekaip negaliu jų nuvyti.-tariau lyg kokia nesava aš jam.
    -Gal nori pasikalbėti,-nuoširdžiai pasiūlė jis.
    Dvejojau.Nežinojau,ką
    atsakyti Christopheriui.Norėjau viską papasakoti,norėjau atskleisti,kas
    darosi mano širdyje,tačiau jei būčiau pasakiusi,jausčiausi išdavike
    Christiano atveju.Jei jis mums nieko nesakė,tai reiškia,kad arba
    nespėjo mums paskayti,arba nenorėjo mums pasipasakoti.Negalėjau elgtis
    savanaudiškai ir pasakyti Christopheriui,ką vaka naktį aš girdėjau.
    -Ne,viskas gerai.Tiesiog tos mintys chuliganės sukasi galvoje,-pabandžiau nusijuokti.
    -Mat kaip,-atsakė man Christopheris ir atsigulė į savo lovą.
    -Vėl miegosi?-paklausiau aš.
    -Ne,žiūrėsiu kaip Chrisas miega,-nusijuokė Christopheris ir susisuko į kamuoliuką.-šiandien laisva diena,reikai pasinaudoti tuo.
    -Taip,taip,taip.Labanaktukas,-palinkėjau saldžių sapnų Christopheriui,o pati atsiguliau ant nugaros ir atsidusau.
    -Koks sunkus tas gyvenimas,-sumurmėjau aš turbūt per garsiai,kad per miegus Poncho kažką burbtelėjo.
    Man
    taip patiko žiūrėti į miegančius mano draugus.Jie atrodė kaip maži
    angelėliai nusileidę ant žemės vien tam,kad pagražintų mano sušiktą
    gyvenimą.
    Keista,tai,kad dabar berašant prisiminimus,vis prisimenu
    kaip mes visi šeši susitikomė,koks buvo mūsų pirmasis koncertas,kokie
    buvo visi tie keturi metai.O jau praeitus metus..Juos prisimenu
    nepaprastai gerai,atrodo taip lyg tai būtų įvykę vakar.Kai rašau te ir
    plaukia metų vaizdai.Prisimenu net kaip mes buvome apsirengę,kaip jie
    miegojo,ką jie viekė,ką valgėme.O tai iš tiesų keista,nes juk tai vyko
    prieš metus....Kokie ilgi tie metai buvo,kiek daug visko įvyko,tiek
    daug visko prisiminti reikia...O gal nereikėtų...
    Viskas...Užteks...Grįžkim į vasario antrosios rytą.Ankstų rytą RBD grupės turo autobusiuke.

    viena atsikėlusi pragulėjau gal kokias tris valandas.Daugiau
    nebeužmigau,negalėjau.Niekaip nesugebėjau nurmainti savo minčių,kurios
    vis suko teoremas,kas yra Christianui.Nenorėjau jo kelti,jis taip
    saldžiai miegojo,kad atrodė jog bėga seilės.
    -Turbūt kažką sapnuoja,-tariau sau ir toliau įsistebeilinau į jį.
    Staiga
    krūptelėjau.Išsigandau,nes pajutau kaip sudrebėjo mano lova lyg kokia
    meška bandytų užsiropšti pas mane.Ačiū Dievui,tai buvo tik besikelintis
    Poncho.Neištvėriau ir jam pykta tariau:
    -Gal kitą kartą gali švelniau?
    -Gal kitą kartą gali paskayti labas rytas?-sarkastiškai tarė man jis ir nusijuokė.

    karto atsileidau.Kaip iš pat mielo ryto galima pykti ant žmogaus.Juk
    jis nekaltas,kad lova tiap sudrebėjo,na gal dėl lovos drebėjimo ir
    kaltas,bet tik ne dėlto,akd aš išsigandau.Jei nebūčiau klaidžiojus
    kažkur Christiano galvoje,tai būčiau tikrai neišsigandus.
    -Labas rytas,-nusišypsojau aš.
    -Va,šitaip jau geriau.Labas rytas.Kaip miegojai?-paklausė Poncho atsikėlęs iš lovos.
    -Ay gan prastai,lindo visiokios mintys į galvą...-tariau aš.
    -Na
    gi,baik,Dul,nieko tam Salvadore neatsitiks.Žinau,kad tu tai tikrai
    nenorėjai čia važiuoti labiausiai iš mūsų...Bet juk šio miesto fanai
    nekalti,kad mes turime praleisti čia kelias dienas prieš
    koncertą..-labai jau rimtai kalbėjo Ponchas.
    -Ne,ne...Viskas gerai...priprasiu...-pradėjau meluoti aš nuleidusi galvą žemyn.
    -Tave kankina kažkas kitas,tačiau jei nenori pasakoti tai nepasakok,-tarė man Ponchas ir pakštelėjo į kaktą.-Valgyt nori?
    -Visai ne pro šalį būtų,-nusišypsojau aš ir išlipau iš savo lovytės.
    Abu
    nuėjom į virtuvę ir pradėjom gaminti pusryčius.Žinojom,kad Christianas
    ir Christopheris atsikels kaip kokios išalkusios meškos,kurios galėtų
    bet ką suryti.Taigi suskubome padaryti ko nors daug ir sotaus.
    Per
    valgio darymą beveik negalvojau apie praeitos ankties įvykius.Aišku,kad
    to nesugebėjau pamiršti,tačiau gaminimas man prablaškė.Man patiko su
    Ponchu gmainti tortillas su kiaušiniu.
    -Aš tikiu,kad visi likusieji pirštus apsilaižys,-tariau aš sukdama tortilla.
    -Ne tik apsilaižys,bet ir nusikas juos,-pajuokavo Ponchas ir nusijuokė kaip koks arklys.
    -Nežvenk kaip arklys,prikelsi kitus.-subariau jį,tačiau jau buvo per vėlu.

    Linuxete

    Pranešimų skaičius : 338
    Age : 28
    Nuotaika : Yhaaa!!!;DD
    Registration date : 2008-03-12

    Re: Kelias į užmarštį:ar verta gyventi?

    Rašyti by Linuxete on Kv. 09 10 2008, 15:11

    Reikalauju tęsinio Exclamation Very Happy

    Anahi_divina

    Pranešimų skaičius : 159
    Age : 23
    Nuotaika : Loca x RBD y Vilija
    Registration date : 2008-04-15

    Re: Kelias į užmarštį:ar verta gyventi?

    Rašyti by Anahi_divina on Kv. 09 10 2008, 15:38

    Nejaugi taip greitai skaitai? Nu gerai gerai..dedu dedu aš tą tęsinį.... Čia tau įdomu?

    Anahi_divina

    Pranešimų skaičius : 159
    Age : 23
    Nuotaika : Loca x RBD y Vilija
    Registration date : 2008-04-15

    Re: Kelias į užmarštį:ar verta gyventi?

    Rašyti by Anahi_divina on Kv. 09 10 2008, 15:43

    Pamačiau kaip Anahi su Maite atsikelia iš
    lovų.Merginos atrodė tokios linksmos,visos besišypsančios,kikeno kažką
    paslaptingai kalbėdamos ir vis žvilgčiodamos į mane ir Ponchą.
    -Kodėl visas pasaulis turi paslapčių?-garsiai pamąsčiau aš.
    -Ką? Kaip sakei?-atsisuko į mane Poncho.
    -Ne,ne nieko.Einu aš pas jas,nes tuoj pasidarys pletkų b0butės.-nusijuokiau ir nuėjau prie besirengiančių Maitės ir Anahi.
    Merginos
    visiškai nekreipė į mane dėmesio,lyg norėjo,akd aš girdėčiau apie ką
    jos kalba,tačiau manęs visiškai šios kalbos nenervino.Kol žurnalistai
    nepatikės,tol bus gerai....Na,šiaip ar taip tada tos dvi man atsakys už
    kalbas,kad aš ir Poncho vėl esu kartu.
    Tuomet tai skambėjo labai
    juokingai,niekada nesugebėjau pamanyti,kad aš ir Poncho vėl galėtumėme
    būti kartu.Tiesiog maniau,kad neesame vienas kitam sutverti ir mums
    sunku sutarti kaip porai.Kai draugavom nuolatos pykomės,na gal ne
    nuolatos,tačiau gana dažnai....Sunku būti porai,kai dirbi
    kartu...Tačiau dabar jaučiuosi lyg kažko netekusi,susitinkame gana
    retai...Suprantu,akd visiems reikia atsigauti,visi nori pradėti naują
    gyvenimą,tačiau niekaip nesuprantu,kodėl Poncho mane paliko visiškai
    vieną ir išvažiavo į Guadalajarą.
    Vajezau,aš visus nemačiau duagaiu kaip pusę metų,visi išsiskirstėm,per daug sunkų būtų buvę pasilikti kartu,tačiau...
    -Dul,nejaugi tavęs visa tai neerzina?-prie manęs su peiliu priėjo Poncho,o aš atšokau kaip kokia išsigandusi avelė.
    -Atsargiau!-surikau aš.
    -Sorry... Tai kaip?
    -Kas?-nesusigaudžiau aš,nes mano mintys buvo kažkur toli nuklidusios.
    -Na,ar tavęs neerzina Maitės ir Anahi kalbos apie mus?-jau irziau,bet vis dar meiliu balsu paklausė manęs Ponchas.
    -Neeee,juk jos tik nori mus paerzinti,-nusijuokiau aš ir palikau stovėti Ponchą kaip kokią statulą.
    Neklausiau
    vėliau Poncho,kodėl tuomet jis liko stovėti kaip statula ir apie ką
    galvojo,aš juk ne psichologė,negaliu nuspėti žmonių minčių ir jų
    poelgių motivacijas.
    -Kelkites,laikas valgyt,-pradėjau purtyti kaip
    pakvaišus Christopherį,o šis net neregavo į mano kėlimą.-KELKIS!!!
    Tortilla laukia tavęs!!!!-užrikau aš Christopheriui į ausį,tačiau
    vietoj Christopherio pašoko kaip pakvaišęs Christianas.
    -Kur valgyt?-paklausė jis greitai,o tada pažiūrėjo į telefono rodomą laiką.
    -Ant stalo garuoja,Chrisiuk,-atsakė už mane Anahi.
    Nebegalėjau
    pajudėti.Norėjau kažką pasakyti,tačiau buvau sukaustyta.Buvo sunku
    netgi kvėpuoti,man iš galvos neišėjo vakarykščio vakaro
    įvykiai.Keistasis Christiano skambutis,jo veido išraiška ir mano
    jausmas,kad bus kažkas blogai.
    Stebėjau,kaip Christianas išsiropščia
    iš lovos.Apsimauna džinsus,užsivelka marškinėlius bei užsideda baisiai
    purvinus sportinius batus.Greitia perbraukė su šepečiu per
    plaukus,kurie styrojo į visas puses kaip pas kokį ežiuką.Vos atlykęs
    visas rytinęs užduotis jis greitai nubėgo prie stalo,prieš tai mane
    užkalbindamas:
    -Kai pavalgysim ir keliausim į miestą,man reikės tavo pagalbos,-nubėdamas prie stalo tarė jis man.
    Jau
    galvojau,kad pasakys,jog vakar matė mane stovinčią už durų,tačiau apie
    tai nieko neužsiminė,net nepasirodė žinąs,jog aš girdėjau jo vakarinį
    pokalbį.O gal jis iš tiesų buvo toks susirūpinęs,kad nieko
    nematė....Tai būtų keista,tačiau šiam gyvenime iš visų gali tikėtis
    visko.
    Susikaupiau ir stengiausi susikoncentruoti į Christopherio
    žadinimą ir negalvoti apie Christiano poelgius,pokalbius,kurie man
    tokie neaiškūs atrodė.
    -Pasiduodu,-balsu tariau aš nusivylusi.Kad ir
    akip bandžiau prikelti miegantį Christopherį,tačiau jis buvo kaip
    užmuštas...Judinau jį,šaukiau,kračiau,ko tik nedariau,tačiau jis net
    nesujudėjo.Jei nebūtum girdėjus jo kvėpavimo,galėjai pamanyti,kad čia
    tieisog pripusta christopherio lėlė.
    -Nesiseka prikelti?-atsklido Christiano juokas iš virtuvės.
    -Tai,kad jam turbūt kažkas per galvą trenką,kad miega kaip užmuštas.-nueidama prie kitų tariau aš beviltišku balsu.
    -O vat aš galiu jį prikelti,-nutaisė miną kaip mažo vaikiuko Christianas ir nusijuokė.
    -Tikrai?-su abejone perklausė jo Maitė.
    -Garantuoju,-Christianas pakilo nuo stalo.
    -Chris,nedurniuok,-tarė susirūpinęs Poncho,kai pamatėme visi,ką Christianas daro.
    Ji
    pasiėmė didžiausią autobusę rastą puodą,pripylė pilnai į jį vandens ir
    atsargiai benešdamas puodą nuėjo prie Christopherio lovos.
    -Chris,nedurniuok...Klius
    tau,-dar rimčiau tarė Poncho,o tuo tarpu aš,Maite ir Anahi stumdėm
    kiedes,darydamos vietos gaudynėms,nes Christianas tiap lengvai
    neišsisuks.
    -Nieko nebus,Poncho,viska sbsu gerai,-užtikrintas atsakė
    Christianas ir reitai vienu mostu ant Christopherio galvos užpylė visą
    puodą vandens,
    Mes keturiese iš karto prisispaudėm prie autobusiuko sienų ir laukėm,kas bus toliau.
    -AAAAAAA,-pasigirdo Christopherio balsas.
    Christopheris
    pašoko iš lovos ir pamatė besijuokiantį Christianą.Jis sau stovėjo kaip
    pabučiuotas,atrodė,kad [adarė patį geriausią dalyką pasaulyje,tačiau
    jei aš būčiau Christiano vietoj,neščiau savo kailą kuo greičiau ir kuo
    toliau nuo šlapio christopherio,kuris kaip koks pasiutęs šou vis
    purtėsi ir purtėsi.
    -Tu geriau bėk!!!-užriko Christopheris Christianui.
    -Taigi
    žiūrėk teigiamai,nereikės praustys,-nusijuokė Christianas.O tada jau
    prasidėjo pats gražumas.Mes keturis prisispaudę prie sienos taip ir
    stovėjom,o tie du žaidė gaudynių autobusiuke.Christopheris buvo
    nejuokais įsiutęs,o Christianas laimingas kaip koks vaikas bėgiojo
    pirmyn atgal.Tačiau staiga Christianas suklupo,nugriuvo.....Nesupratom
    ar tai tik jo vaidyba ar jam iš ties blogai....Visi stovėjom kaip
    statulos,nesugebėjom nieko padaryti,laukėm kokio nors ženklo...

    Negaliu to vaizdo pamiršti.Prisimenu,kaip
    tuomet negalėjau pajudėti iš vietos,negalėjau net įkvėpti,norėjau bėgti
    rpie Christiano,padėti jam atsikelti ir įsiitikinti,kad viskas
    gerai,tačiau mano jėgos mane buvo apleidusios.Negalėjau net piršto
    sulenkti,o ką jau kalbėti apie bėgimą pas Christianą.
    Kodėl kiti
    stovėjo kaip statulos,aš nežinau.Neįsivaizduoju.Gal ir jie negalėjo
    pajudėti,gal buvo per daug baisu lėkti rpei Christiano ir bandyti jį
    pakelti.
    Jaučiausi lyg žiūrėčiau sulėktintą veiksmo
    filmą.Christianas taip lėtai riuvo ant grindų,nebuvo jokio garso,nebuvo
    Christiano skausmo ženklo.Jis nugriuvo taip tyliai,kad galėjai
    pagalvoti jog ant žemės nusileido ne žmogus,bet plunksna,kuri turbūt
    lengvesnė ir už orą.
    Baime mane taip užvaldė,kad neglaėjau ne
    tik,kad pajudėti,bet ir normaliai mąstyti apie situaciją.Atrodė,kad
    galiu nuo baimės išprotėti.Aš taip norėjau atsigauti ir bėgti prie
    gulinčio vaikinuko,tačiau niekaip nesugebėjau.
    Gal būčiau ir stovėjus taip kokias dvi valandas,jei ne Christopherio riksmas,kuris mane pabudino iš šio proto aptemimo momento.
    -PADĖKIT!!! NESTOVĖKIT KAIP STULPAI!!!-rėkė mums visiems Christopheris.-Čia ne juokai,jis nejuokauja..Christianas be sąmonės...
    "Be
    sąmonės" šitie Christopherio žodžiai mane dar stipirua atkratė į
    realybę.Šie žodžiai suskambėjo lyg aidas mano galvoje ir aš staiga
    puoliaiu bėgti prei gulinčio Chrisitano ir Christopherio.Tieisog
    bėgau,neatsigręžiau pasižiūrėti,ar mano draugai taip pat atsigavo ir
    suprato situaciją,ar vis dar stovi apimti transo būsenos.
    -Dul,padėk
    man...-kai pribėgau prie Christopherio paparašė šis.Aš jau norėjau imti
    Christianui už kojų ir nešti su Christopheriu jį į lovą,tačiau pajutau
    ant peties Poncho ranką.
    -Leisk man,-tarė rimtai jis man.

    paleidau Christiano kojas ir leidau Ponchui jas paimti.Vaikinukai
    nunešė mūsų Dievo dovanelę tiesiai į lovą,o aš suskubau ieškoti kokio
    nors stipraus gėrimo,kad galėtų Christianas įkvėpti ir prabusti.
    Prisipažinsiu,tuomet
    mano širdis daužėsi stipriausiai pasaulyje.Nepaprastai bijojau,kad
    Christiaans nebeatsigaus ir nebegalėsiu pamatyti jo meilių akių,kurios
    visada mums padėdavo,kai būdavo nepaprastai sunku.
    Keista,tačiau
    neatkreipiau dėmesio ką tuomet darė Maitė su Anahi,kur jos buvo.Tik
    vėliau pastebėjau,kad jos sėdi prie Christiano ir bando bet kokais
    būdais jį atgaivinti.Maite buvo besiruošianti skambinti greitajai,kai
    Christianas staiga pašoko atgavęs sąmonę.
    -Chris tu sveikas?-užriko anahi.
    -Lygtais,-labai silpnu balseliu atsakė Christianas ir suskubo iš savo kelnių kišenės išsitraukti mobilų telefoną.
    Staiga jis pašoko,o Ponchas suskubo ji prilaikyti,kad nuo staigaus atsikėlimo jis vėl nenugriūtų.
    -Tau tikrai viskas gerai?-sunerimęs pakalusė Ponchas.
    -Taip,tačiau amn reikai apsivaikšioti... Dul,eime?-atsakė Christianas.

    pradžių net nesupratau ko iš manęs nori Christianas,visi žiūrėjo į mane
    taip keistai ir laukė manojo atsakymo.Nesugebėjau nieko daugaiu ištarti
    tiktai:
    -Gerai,eime,-paėmiau Christianą už rankos ri nuėjo link autobusiuko durų.
    -Mes esiim kartu,-pasisiūlė Maitė ir greitia priėgo prie mūsų su Christianu,tačiau ją sustabdė Christianas pasakydamas:
    -Ne,man
    viskas bus gerai su Dul..ji sakė,akd man turi kai ką įdomaus
    papasakoti.Tai bus proga,ar ne Dul?-pareikavo iš manęs pritarimo
    Chhristianas.
    -Aha,-drebančiu balsu atsakiau ir mes abu pasisukom ir
    išėjom pro autobuso duris.Tiesą pasakius bijojau eiti su
    Christianu,bijau,akd jis vėl kažkur gali nualpti,o aš nesugebėsiu jam
    padėti.Mane baimė taip užvaldė,kad vis galvojau apie baisius dalykus.
    -Dul,-stipriai suspaudė mano ranką Christianas.-tu nebijok baimės..
    -Ką?-visiškai nesupratau rimto Christiano tono.
    -Nebijok
    baimės...Baimė nėra blogas dalykas,kai išmoksti su ja gyventi.,-tarė
    rimtai jis man ir pabučiavo į mano virpančia ranką.
    -Aš,Chris...-visa virpėdama bandžiau jam paaiškinti savus ajsumus.
    -Ne,Dul,aš
    tau pasakiau,kad susitaikyk su baime,tada ji neatrodys tokia baisi.Mes
    visi kažko bijome.Ateina momentas,kai tos baimės negalime niekaip
    atskleisti,su niekuo pasidalinti,tad tenka tiesiog su ja susitaikyti,su
    ja susigyventi..Kad galėtum ją suorasti ir žinoti iš kur ateina
    baimė....-kaip keista,tačiau Christianas kalbėjo begalo rimtai.
    -Chris,ar tu su savo baime jau susigyvenai?-kažkaip man išsprūo šis klausimas.
    Christianas pažvelgė į skaisčiai mėlyną dangų ir svajingai atsakė:
    -Aš
    dar nežinau ko bijoti,tačiau esu pasirengęs gyventi su sava baime,kad
    ir kas man būtų.Tikrai nežadu pasiduoti ir bijoti savosiso
    baimės...Žinau,kad drąsiai jai tarsiu,akd jso nebijau..Ji amno draugė
    ir mes katu turim susigyventi,sutarti.
    Visiškai nieko nesupratau,ką
    norėjo paskayti man Christianas.Greičiau jsi pats sau tarė šiuos
    žodžius,nes jis visiškai nežiūrėjo į mane.
    -Chris,kur mes einam?-nutraukiau jo svajingas mintis.

    Linuxete

    Pranešimų skaičius : 338
    Age : 28
    Nuotaika : Yhaaa!!!;DD
    Registration date : 2008-03-12

    Re: Kelias į užmarštį:ar verta gyventi?

    Rašyti by Linuxete on Pen. 10 10 2008, 07:38

    Tai, kad aš labai mėgstu skaityti, gal todėl taip greitai ir perskaitau viską Rolling Eyes
    Baigiu skaityt vieną knygą ir iškart griebiu jau kitą, pas mane namie jos jau net į lentynas nebetelpa, tai į spintą jau pradėjau kraut Laughing Visą tavo tęsinį perskaičiau per 5 minutes;D
    O skaityt, tai labai įdomu Very Happy Jau laukiu tęsinio Exclamation

    Anahi_divina

    Pranešimų skaičius : 159
    Age : 23
    Nuotaika : Loca x RBD y Vilija
    Registration date : 2008-04-15

    Re: Kelias į užmarštį:ar verta gyventi?

    Rašyti by Anahi_divina on Pen. 10 10 2008, 11:49

    Šiaip iš tiesų labai keista,kad žmogus,nežinantis dėl ko aš šią istoriją rašau...Keista,kad jam įdomu Very Happy Very Happy Very Happy Tačiau tai begalo malonu...Iš ties labai šaunu,kad šiame forume yra žmogus,kuris pamėgo mano istoriją... Noriu dar pasakyti..Šioje istorijoje yra tikrų faktų.
    O tęsinį įdėsiu vakare.

    Anahi_divina

    Pranešimų skaičius : 159
    Age : 23
    Nuotaika : Loca x RBD y Vilija
    Registration date : 2008-04-15

    Re: Kelias į užmarštį:ar verta gyventi?

    Rašyti by Anahi_divina on Sk. 12 10 2008, 09:07

    Į mane tuomet Christianas net nepažvelgė ir svajingai atsakė:
    -Einame ieškoti mano baimės.
    Visiškai
    jo nesupratau,o gal nenorėjau suprasti.Tiesiog linktelėjau ir ėjau
    kartu su juo.Jis vis dar dairėsi visur nepratardamas nė žodžio,vis
    svajingai žvelgė tai į praeinantį žmogų,kuris neretai atsisukdavo į
    mus.Tai į stovintį medį su keistais lapais,tačiau nei jis nei žmogus
    nepriklygo Christiano susidomėjimu dangumi plaukiančiais debesimis.
    -chris,vakar...-pradėjau aš,nes nebepakenčiau tos tylos.
    -Ką?-labai rmaiu balsu atsakė man christianas.
    -Aš girdėjau kaip tu vakar kalbėjai su kažkuo apie tyrimus,-nuleidusi galvą pradėjau aš eiti prie esmės.
    Neišgirdus
    jo riksmo,man pagerėjo.Labai bijojau,kad jis pradės ant manęs
    rėkti,tačiau taip neatsitiko.Jis sustojo.Teko sustoji ir man,pažvelgiau
    jam į akis ir pamačiau kristalines ašaras.
    -Chris,aš..-norėjau
    atsiprašyti už savo blogą poelgį,tačiau Christianas man neleido.Gal jam
    užėjo tuomet kokia atvirumo valandėlė.
    -Dul,žinau,kad pasielgiau
    blogai,jog nieko jums nepasakojau apie tuos sušiktus
    tyrimus,-Christianas nusiskynė nuo medžio lapą ir pradėjo jį
    plėštyti,turbūt iš nervų.-tieisog nenorėjau jūsų gasdinti.Žinau,kad jei
    būčiau pasakęs.atšauktumėte koncertą,o tada aš jausčiausi labai
    kaltas....Tačiau jei tyrimai bus teigiami...Turėsiu jums apie tai
    papasakoti,turėsim gyventi su mano liga....Tačiau aš tikiu,kad mes
    pajėgsim viską kartu įveikti.-nuleidęs galvą kalbėjo jis man.
    Nenorėjau
    nieko pasakyti Christianui.Ne tai,kad nenorėjau,tiesiog burnoj žodžiai
    įstrigo.Supratau,kad tie tyriami gana rimti,gana rimtos ligos.Nedrįsau
    jo klausti nuo ko jis tirsis,bijau išgristi baisų atsakymą...
    -Dul,-kreipėsi
    jis į mane.-mes dabar nueisim į ligoninę.Man paiims kraujo mėginį ir
    tuomet grįšim pas visus,tačiau tu nieko nesakysi kitiems.Kai bus
    rezultatai,aš pats noriu viską pasakyti.-rimtai tarė jis man.
    -Bet Chris... nuo ko tu tirsies?-paklausė aš vos ne verkdama.
    -Ak,burunduk,nusiramink..Tai
    tik tyrimai,man pasiūlė vienas žmogus išsitriti nuo leukemijos,tiesiog
    man pasiūlė...Aš prastai jaučiuosi ir tas žmogus,pasakė,kad geriau
    išsitirti nei gyventi su baime,kad sergi...-jau šiek tiek linksmiau
    tarė Christianas.
    -Chris,tai tu tik išsitirsi?
    -Aha,-nusijuokė jis.
    -Tai tu gali visai nesirgti! Atsarga gėdos nedaro!!!-sušukau aš kaip kokai beprotė.
    -Tai
    žinoma!!!! Todėl geriau pasidaryti tyrimus,sužinoti sergi ar ne,o tada
    jau gyventi pagal tavo tyrimų rezultatus.Esu įsitikinęs,kad aš
    nesergu,nes niekas iš ano šeimos leukemija neikada gyvenime
    nesirgo,-tarė jis man.
    -Tai aišku,akd tu būsi sveikas kaip ridikas!
    Eime greičiau į tą ligoninę tyrimų ir gal aju ryt turėsim
    atsakymus,-linksmesnė tariau aš.
    Giliai širdyje jaudulys nebuvo
    praėjas,tačiau aš jį bandžiau užgniaužti galvodama,kad jam viskas bus
    gerai.Aš taip tikėjausi,taip galvojau ir jaučiau,kad viskas turėtų būti
    gerai.Juk mums taip sekasi,tai turi sektis ir Christiano
    atveju...Tačiau širdies mažutė kertele taip ir nenusiramino.
    -Chris,tu bent jau žinai kur ta ligoninė?-tariau aš nuvijusi visas blogas mintis šalin.
    -Numanau,-tarė
    jis man besidarydamas.-štai ji!!!-sušuko ir stvėrė man už rankos.Mes
    pasileidome bėgti link ligoninės durų,tačiau mums užkirto kelią maža
    mergaitė.
    -Ar galite pasirašyti?-tarė meiliai mergaičiukė.
    -Žinoma,-tarė
    meilaii Christianas.-Dul,gal turi savo tašei fotiką?-su šypseną
    paklausė manęs Christianas kai pasirašinėjo mergaitei ant lapuko.
    -Aha,turiu,-atsakiau aš ir išsitraukiau iš rankinuko mažyti seną fotoaparatą.
    -Nufotkinsi mane su šia miela mergaite?
    -Žinoma.-tariau aš,o Christianas prisiglaudė prie mažos mergaitės ir šiedu išsišiepė kaip mažiukai viakiukai gavę saldainiukų.
    Vėliau
    atėjo mano eilė.Aš pasirašiau ri nusifotkinau su maža mergaite.Buvo
    nuostabu matyti kaip Christianas bendrauja su mergaite.Jis būtų
    nuostabus tėtis.Viskas buvo taip gražu,tačiau pasirodė mergaitės mama
    ir mums teko atsisveikinti.
    Iki šiolei nežinau,ką apie mus mano mūsų
    fanų tėvai.Jie mano,kad mes blogi ar kad esame nuoširdus.Visada kai
    sutinku fanių tėvus,matau,kad jų motinos nėra patenkintos ir aš
    nesuprantu kodėl.
    Matau mamų veiduose
    nepasitenkinimą,atšiaurumą,tačiau nesuprantu kodėl.Nesame mes blogi
    žmonės,nedarome nieko blogo,tačiau turbūt jau tokia mūsų dalia,kad
    mamoms mes nepatinkam.
    Bet aš jau čia nusigrybavau į lankas...Reikia grįžti prie pasakojimo,o ne mamų supratimo sąvokos.
    Taigi
    atssiveikinę su mergaite nuėjo į ligoninę,susiradome tyrimų kabineto ir
    Christianas užėjo,mane palikęs laukti prie kabineto durų.
    Staiga
    pamačiau vieną vaikinuką,jauną,sėdinti invalido vėžimėlyje ir akylai
    stebintį mane.Aš jam nusišypsojau ir pamojavau,jis iš karto
    pralinksmėjo ir privažiavo prie manęs.
    -Labas,-mielai tariau aš ir pakštelėjau jam į žanduką.
    -Labas,negalvojau,kad tave kada čia sutiksiu.-nedrąsiai tarė jis man.
    -Matai
    kaip atsitinka gyvenime...Guli šioje ligoninėje?-paklausiau
    aš.Jaučiausi taip lyg kalbėdama su senai pažįstamu žmogumi,nors šį
    vaikinuką matau pirmą kartą gyvenimą.Regis ir jis mane mato realiai
    pirmą kartą.
    -Taip,sunkiai sergu,tad tenka visą dieną čia praleisti
    be žiūrinti jūsų serialą bei koncertus per televizorių.-nuoširdžiai jis
    man atsakė.
    -Vajej,liūdna čia,ar ne?
    -Taip,blogiausia tai,kad
    negalėsiu nuvykti į jūsų vienintelį koncertą Salvadore...Aš taip
    laukiau šio koncerto,o dabar..-nusiminė vaikinukas.
    -Neliūdėk...Ką nors sugalvosim,-mirktelėjau aš jam.-Kuo sergi?
    -Man
    leukemija,jau dvejus metus sergu...Rimtos stadijos,todėl nebepajėgiu
    pats vaikščioti.-liūdnai man atsakė vaikinukas,tačiau pamatęs mano
    nusiminusį veidą pasistengė pralinksmėti.-Bet tikiu,kad išgysiu,-tarė
    jis man linksmai ir aš nusijuokiau kaip mažas vaikas.
    -Aš ir tikiu,kad tu išgysi... \-tariau aš ir stipriai pakbainau viakinuką.Nuoširdžiau linkėjau jam pasveikti.
    -Kaip nenoriu su tavimi atssiveikinti,bet man reikia į palatą,nes gydytojas begalo supyks manęs neradęs.-tarė man.
    -Tikiu,kad
    mes dar susitiksim,-vėl apkabinau vaikinuką ir pakštelėjau jam į
    veidą.Mačiau kaip jis sunkiai nuvažiuoja.Jaučiau gailestį,tačiau mane
    sužavėjo jo noras gyventi.Jis nepaprastai drąsus žmogus,kuris turi
    nepaprastai daug noro gyventi ir mus pamatyti.Norėjau išpildyti jo
    svajonė,man knietėjo išpildyti jo svajonė.
    -Reiks grįžus papasakoti kitiems apie mano sumanymą,-tariau sau ablsu bežiūrėdama į nuvažiuoajntį viakiną.

    Sėdėjau ir laukiau Christiano gana
    ilgai.Jaučiausi labai nesaugi sėdėdama viena ligoninėje,o tuo labiau
    svetiname mieste,kurio visiškai nepažįstu.
    Minutės slinko taip
    lėtai,o mane vis labiau slėgė matomi sergančių žmonių veidai.Vis dar
    neatsigavau po pokalbio su sergančiu vaikinuku.Stebėjaus jo ryžtu ir
    noru gyventi.Norėjau išpildyti jo svajonę ir užsibrėžiau pasiekti šio
    tikslo.
    -Eime?-išėjęs iš tyrimų kabineto paklausė manęs Christianas.
    Nieko nesakydama atsistojau,paėmiau Christianą už rankos ir tariau:
    -Mes kartu viską ištversim viską.
    Christianas
    atsisuko į mane,linktelėjo ir stipriai apkabino.Žinau,kaip jam dabar
    sunku,sunkiau nei man ar kitiems,kurie dar nežino nieko apie šį
    jovalą.Tikiuosi,kad viskas bus gerai ir nei man,nei Christianui
    nereikės prasitarti kitiems apie šiandienos dieną.
    -Chris,aš..-tariau aš.Buvau pasiruošusi viską papasakoti Christianui.
    -Dul,aš žinau,kad viskas bus gerai ir kitiems nėra reikalo nieko sakyti,-tarė jis man ir maloniai nusišypsojo.
    -Aš ne apie tai.
    -O apie ką?-nekantraudamas paklausė jis manęs.
    Turėjau
    savo mintis sudėlioti taip,kad Christianas viską suprastų kaip noriu
    aš,o ne kaip nori jis.Todėl gana ilgai tylėjau kai galiausiai giliai
    įkvėpiau ir drąsiai tariau:
    -Aš susitikau vieną vaikiną,-pradėjau
    aš.-jis serga leukemija,labai rimtos stadijos.Negali vaikščioti,Aiškiai
    matosi,kad viakinukas išsekęs...
    -Dul,man taip nebus,-suskubo mane raminti Christianas.
    -Chris,aš
    ne apie tai...Matai jo svajonė yra pamatyti mus visus dainuojančius
    savas dainas.Jis mūsų koncerto Salvadore laukė labai ilgai,tačiau dabar
    negalės atvykti..Man dėlto labai gaila ir aš norėčiau...
    -Kad mes rytoj arba šiandien vakare atvyktumėme į ligoninę jam padianuoti?-užbaigė mano mintį Christianas.
    Visiškai
    nesitikėjau,kad jis galėtų perprasti mano mintis.Niekada negalvojau,kad
    esu toks suprastamas žmogus.Niekada niekas nesuprasdavo,ką aš turiu
    omeny,niekada niekas neužbaiginėdavo mano minčių,tačiau
    šiandien...Christianas mane nuspėjo ir tai šaunu.Tai rodo,kad aš ir
    Christianas esame labai artimi,artimesni negu galime būti ir tai
    nuostabu.
    -Tai manai,kad gera mintis?-visa laiminga paklausiau Christiano.
    -Tai
    žinoma,tik reikia su kitais susitarti dėl koncertavimo
    ligoninėje.Tačiau kaip mes pasakysim,kur tą berniuką sutikai ir ko mums
    ligoninėje prireikė?
    -Sugalvosim ką nors...Juk mes protingiausi pasaulyje,-nusijuokiau aš ir apkabinau jį per liemenį.
    Abu
    laimingi išėjo iš ligoninės ir nukeliavo link autobusiuko.Vis galvojom
    kaip reiktų įkalbėti kitus koncertuoti ligoninėje be nereikalingų
    klausimų ko mums prisireikė ligoninėje.

    ******
    Kai vos tik
    įžengėm į autobusiuką mus visi apipylė klausimais ir priekaištavimais
    kodėl išėjome dviese ir nepranešėme,kad taip ilgai negrįšime.Buvo smagu
    matyti Anahi,Maitę,Ponchą ir Christopherį susirūpinusius dėl
    mudviejų.Tuomet jaučiausi kaip kokia pasaulio bamba.Tačiau greitai mano
    bambiškumas dingo,nes turėjau įkalbėti savo draugus koncertuoti
    vaikinukui ligoninėje.
    -Gal galit paklausyt?-nutraukiau visu
    priekaištavimus galingu savo balsu ir įsiviešpatavo kapų tyla.-Aš ir
    Christianas lankėmės ligoninėje ir sutikome vieną vaikiną,kuris serga
    leukemiją.-girdėjau kaip visi žagtelėjo,tačiau nenustojau
    pasakoti.-Gana ilgai su juo šnekėjau ir jis turi vieną didelę svajonę.
    -Kokią??-visi vienu balsu manęs paklausė.
    -Jis labai nori pamatyti mus visus ir sudalyvauti mūsų koncerte.-tariau nusiminusi aš.
    -Tai galim jam parūpinti bilietą,o po koncerto gal Pedro leis ir asmeniškai su juo susitikti,-pasiūlė Anahi ir nusišypsojo.
    -Esmė tame,kad vaikino neišleidžia iš ligoninės,jis sėdi invalido vėžimėlyje ir yra labai nusilpęs.-padėjo man Christianas.
    -Vajezau,kaip baisu...Kaip jis dar gali svajoti kai jam šitaip blogai,-susijaudinusi tarė Maite ir nuliūdo.
    -Kai
    su juo šnekėjau,jaučiausi taip lyg šnekėčiau su suaugusiu žmogumi,o ne
    jaunu vaikinuku.Jis turi daug noro gyventi,nepasiduoda,svajoja...Jo
    didžiausia svajonė pamatyti mus ir jis mūsų koncerto laukė gana ilgai,o
    dabar...-baigiau aš lyg norėdama,kad kas nors užbaigtų mano mintį.
    -O dabar jis serga ir jam niekaip neleis ateiti į mūsų koncertą,-tarė surimtėjęs Ponchas.
    -Ė,tai
    gal mes nuvarom į ligoninę pakoncertuoti jam???-staiga šūktelėjo
    Christopheris,o aš net krūptelėjau.-Manau,kad Pedro tikrai susitartų su
    ligoninės direktoriumi,-jau ramiau kalbėjo Christopheris.
    -Ta aš ir Dul apie tai ir galvojom,-tarė Christianas.
    -Tai
    šaunu! Nuspręsta! Šiandien prašom Pedro susitarti su ligoninės
    direktoriumi,o rytoj vakare,po repeticijų,varom koncertuoti pas tą
    vaikiną!-sušuko patenkinta Anahi,o mes jai pritarėm linksmu užesiu.
    Apsirengėm
    kiek šilčiau,nes jau atėjo vakaras ir šiek tiek atvėso.O vėliau
    pasileidome po Salvadoro gatves ieškoti kažkur senamiestį
    bevakiaujančio Pedro,tačiau kol mes jį suradom praėjo net dvi
    valandos.Visiškai sutemo,o mes buvome tokie pavargę,kad teko Pedrui
    viską paskubomis aiškinti,kad šis kuo greičiau susitartu su
    direktoriumi.
    Ir ką manot? Jam pavyko viską sutvarkyti vos per 10 minučių.
    -Mes
    rytoj išpildysim jo svajonę!!!-sušukome visi per visą
    restoraną.Na,aišku į mus pažiūrėjo kaip į pakvaišuses žvaigždes,tačiau
    niekas nieko nesakė.
    -O gal dabar galim pavalgyti jei viską
    sutvarkėm?-paklausė Christopheris su mirštančiu iš alkio žmogaus
    veideliu,o mes nusijuokėme.
    Netrukus jau visi sau putome į sveikatą,kad net iš burnos viskas byrėjo.

    Linuxete

    Pranešimų skaičius : 338
    Age : 28
    Nuotaika : Yhaaa!!!;DD
    Registration date : 2008-03-12

    Re: Kelias į užmarštį:ar verta gyventi?

    Rašyti by Linuxete on Sk. 12 10 2008, 15:53

    Perskaičiau Very Happy

    Anahi_divina

    Pranešimų skaičius : 159
    Age : 23
    Nuotaika : Loca x RBD y Vilija
    Registration date : 2008-04-15

    Re: Kelias į užmarštį:ar verta gyventi?

    Rašyti by Anahi_divina on Sk. 12 10 2008, 18:09

    nu teks laukt tęsinio...Šiaip nežinau ar tau dar įdomu skaityti...

    Linuxete

    Pranešimų skaičius : 338
    Age : 28
    Nuotaika : Yhaaa!!!;DD
    Registration date : 2008-03-12

    Re: Kelias į užmarštį:ar verta gyventi?

    Rašyti by Linuxete on Pir. 13 10 2008, 10:54

    Jei būtų neįdomu, tai neprašyčiau tada tęsinio Rolling Eyes Wink O dabar prašau Exclamation

    Anahi_divina

    Pranešimų skaičius : 159
    Age : 23
    Nuotaika : Loca x RBD y Vilija
    Registration date : 2008-04-15

    Re: Kelias į užmarštį:ar verta gyventi?

    Rašyti by Anahi_divina on Antr. 14 10 2008, 16:27

    Pasistengsiu rytoj įdėti tęsinį... Kartais nugrybauju į pievas Very Happy Very Happy bet gal nieko tokio..

    Anahi_divina

    Pranešimų skaičius : 159
    Age : 23
    Nuotaika : Loca x RBD y Vilija
    Registration date : 2008-04-15

    Re: Kelias į užmarštį:ar verta gyventi?

    Rašyti by Anahi_divina on Kv. 16 10 2008, 12:04

    IV skyrius

    Net
    nepastebėjau kaip visi kietai užmigome.Dar buvo taip anksti,tačiau nei
    vienas nenorėjome savęs varginti.Juk rytoj koncerto repeticija,garso
    bandymai ir dar vakare varysim į ligoninę vaikinukui padainuoti.
    Jei tik nebūtų tų kvailų repeticijų,visa diena būtų tiesiog ideali,tačiau ką jau padarysi,kad mums visada kažkas nesiseka.
    Tačiau
    dėlto pernelyg nepergyvenam,visada tikim,kad jei taip atsitiko,tai to
    jau niekas negalėtų pakeisti ir tai tuomet veikdavo.Visi susitaikėm su
    savo dienotvarkėm,kvailom taisyklėm ir tiesiog nė vieno nusiskundimo
    žodžio nepratardavome.
    Buvo angelėliai,tiesa?Ak,buvo nuostabus
    gyvenimas.Kaip man patikdavo žiūrėti kaip Christopheris berepetuodamas
    sau juokingai šoka.Na,gal ne kiek juokingai,o tiesiog savu
    stiliumi.Negalėdavau nuo jo atitraukti akių,jis begalo šmaikštus,o kai
    jau į mane pažiūrėdavo savo dideliomis akimis.Kaip sunku būdavo jam
    atsispirti.Jis tikras svajonių mažylis,merginų svajonė.
    Man begalo
    patikdavo šnekėtis su Anahi.atikdavo į ją žiūrėti kažką bedarančią.Man
    įstrikdavo jos kalbėsena,rankų mostai,viskas atrodydavo taip nuoširdu
    ir nuostabiai miela.O jau kaip ji dainuodavo.Ji visas savo dainų
    partijas atlikdavo nuostabiai,kad ir ji būdavo
    užkimus,susigraudinus,tačiau jos balsas skambėdavo taip
    stipriai.Galėjai sakyti,kad šią dainą dainuoja moteris,kuri žino ko
    nori iš šio sumauto gyvenimo.
    O jau Poncho!Jis šiaip visur yra gana
    rimtas vaikinas,tačiau kai atsipalaiduoja,jo neįmanoma sulaikyti.Per
    repeticijas jis visada kažką padaro,padaro kažką juokingo,o tada
    DiCarlo ant mūsų pyksta,kad mes normaliai sušokti negalim.Juokingiausia
    repetuoti "Prieš mane" arba "Dangiška".Tiesiog jis tuomet visada
    sugalvodama ką nors pavaidinti juokingo ir aišku išmušdavo mus iš
    vėžių.Tačiau kai jam liūdna,jis būna pyktas,iskuo nepatenkintas ir aš
    žinau,kad jam tuomet reikai tiesiog išsikalbėti.
    Prisimenu mūsų
    pirmuosius grupės koncertus ir tą mielą nedrąsią mergaitę Maitę.Ji taip
    bijodavo užlipti ant scenus ir nugriūti.Tačiau dabar pažiūrėjus į
    ją,nebematau tos Maitės,kuri buvo prieš ketverius metus.Dabar matau
    Maitę,kuri žino ką daro ant scenos,šoka,dainuoja,išdikauja su mumis ir
    visai nebijo,kad ji gali nugriūti kaip taip dažnai atsitinka daugeliui
    iš mūsų.
    Ak,pats beprotiškiausias narys mūsų Christianas.Jau su juo
    geriau neprasidėt,scenoje jis kartais išsidirbinėja,visos merginos
    alpsta dėl jo jei jis tik ką netinkamo padaro.Mūsų Dievo dovanėlė yra
    grupės siela,be jo turbūt visada būtumėme susikaupę,liūdni,tačiau kai
    ateina Christianas visos blogos nuotaikos tiesiog dingsta.Beto jis turi
    nuostabų balsą,kuris mus visus tiesiog keri ir mes jo galėtumem
    klausyti ir klausyti,tačiau kai jis dainuoja,ne kai kalba.
    Mintyse
    perverčiau visus mūsų beveik keturis metus.Praleidome visi šeši kartu
    tik keturis metus,tačiau vienas kitą puikiai
    pažįstame.Pykstamės,susitaikom,tačiau niekada nepamirštam,kad esam
    šeima.
    Visada visiems sakome,kad esame kiekvienas begalo
    skirtingi,turime skirtingus charakterius,mums patinka skirtingi
    dalykai,tačiau vienas kitam esame kaip tikri broliai ir seserys.Niekada
    nepagalvojom,kad tai kvaila,nors daugelis sakė,kad tai tik mūsų triukas
    prieš fanus.Tačiau tai gryna nesąmonė,kad ir kas benutiktų mes visada
    liktumėme šeima,geriausiais draugais ir visada vienas kitą mylėsim.Kad
    ir kaip kartais vienas kitą įskaudinam.
    Kaip buvo smagu prisiminti
    pirmuosius koncertus,kaip Anahi su Ponchu apsivėmė,kaip Christopheris
    be batų į sceną ėjo.Dar puikiai prisimenu kaip aš ir Christianas
    prastai susidainavom per vieną dainą.aš variau ispaniškai,o Christianas
    portugališkai.Tai buvo taip linksma.
    O jau ką mes darydavom už
    scenos kol koks nors narys dainuodavo savo dainą.Ir
    valgydavome,išsidirbinėdavome/Galiausiai po to per koncerto likusią
    dalį būdavome pakvaišę ir kartais savu noru nugriūdavome,o tada fanai
    pradėdavo ploti.
    Va čai tai buvo gyvenimas:mūsų kvailystės,mūsų
    pykčiai,mūsų dainos,plaukų svilimas,išgąstis,fanų
    plojimai,koncertai...Viskas,ir geri,ir blogi dalykai buvo mūsų
    gyvenime,tačiau dabar jau to nebėra ir įdomu,ar kada nors vėl taip
    pasakiškai jausiuos...Ar kada galėsiu vėl būti tokia laiminga ir mylėti
    kitus žmonės kaip mylėjau šiuos penkis nuostabius žmones,kurie šiuo
    metu nežinia kaip gyvena,nežinia kur pasidėjo per tuos metus ir kaip
    susitaiko su netektimi...
    Na,ką gi nieko nebepakeisi,gyvenanam kaip
    gyvenam ir laiko atsukti neįmanoma.Įdomu,ar jei būtų įmanoma atsukti
    laiką atgal,ar mes elgtumėmes kiek kitaip.Manau,kad būtumėme lygiai
    tokie patys.Ak,tokie mes jau ir esame,niekada nesimoakntys iš savų
    klaidų,o po to dėl to stipriai kenčiantys.Bet kas gi subės mus
    pakeisti,niekas,na nebent Ponas Dievas.
    Taigi grįžtu prie vasario trečiosios nuostabaus ryto.
    Vos
    prabudusi užuodžiau tą gaivų ryto kvapą,jis sklido iš pradarytų
    autobusiuko langelių.Čiulbėjo kaip visada paukštukai,kurie kvietė kišti
    nosį į lauką ir smagiai sušokti ryto šokį.Štai ir saulutė išlindo pro
    debesėlius ir apšvietė mano veidą,o aš iš karto sušilau.Va,toks rytas
    man begalo patiko,jei ne tas Poncho knarkimas ir Christopherio
    kalbėjimas tai būčiau gulėjusi lovoje ir tyliai klausyčiau mažiukų
    paukštukų čirenimo.
    -Poncho,asiversk ant kito šono!-sušuko vos pramerkusi akis Maitė Ponchui,tačiau šis neregavo į jos šaukimą.
    -May,jis kietai įmigęs,-tariau aš ramiai jai.
    -Vajetus,reikia užsikimšti ausis,kad galėčaiu rmaiai pamiegoti,-tarė suirzusi Maitė.
    -Ak,May,baik nėra tiap jau blogai,-nusišypsojau aš ir tuomet pasigailėjau savo žodžių.
    Štai
    Poncho kaip užtraukė savo dudą,kad atrodė jog ten koks traktorius su
    sugedusiu varikliu pravažiavo barbėdamas.Tačiau ir Christopheris
    neatsiliko,kuris taip skaniai per meigus sučepsėjo,kad negalėjai
    neužsinorėti ko nors pakramsnoti.
    -Aš valgyt noriu,-išgirdau kaip Christianas suinkštė apsisukdamas ant kito šono.

    skardžiai nusijuokiau,negalėjau tieisog suvaldyti to prakeikto
    juoko,kuris mane užvaldė,tad galbūt netyčia prikėliau ir Anahi,kuri dar
    saldžiai snaudė.
    -Dul,atnešk dešrelių virtų,-išgirdau iš Christiano
    lovos sklindantį balsą.Gerai,kad girdėjau ne aš viena,nes kitiap niekas
    manimi nebūtų patikėjęs tai ką aš išgirdau.
    -Na,ir besočiai,-nusijuokė Maitė ir išsiropštė iš lovos.

    linktelėjau.Kokia buvau laiminga,buvau pamiršus apie Christiano
    tyrimus,apie tai,kad mane lydėjo bloga nuojauta važiuojant į
    Salvadorą.Tačiau dabar viskas praėjo,buvau nepaprastai laiminga,kad ir
    nebuvau su savo mama bei tėčiu,tačiau buvau su savo draugais,kurie man
    reiškė kai ką daugiau nei paprasti draugai.
    -Dul,gal gali ateiti į pagalbą?-maloniai iš virtuvės šūktelėjo Maitė.
    Būčiau
    dar mielai pažiūrėjus į bemiegančius vaikinukus ir Anahi,tačiau
    išsiritau iš lovos,apsirengiau ir nuskubėjau padėti Maitei ruošti
    pusryčius besočiams Christianui ir Christopheriui.
    Na,žinoma,jums
    gali pasirodyti keistas dalykas,kad mes esame tokie plonučiai,bet
    valgome nepaprastai daug.Aišku juk reikia akrtais dviem dienom į priekį
    pavalgyti,nes po to lieki nevalgęs,tik vandeniuką geri ir esi
    laimingas,kad tik tą ir duoda.
    Visi mėgstame skaniai ir daug
    pavalgyti,niekada nesivaržome ką nors valgyti,nes tai normalu,.Juk mes
    dar augantys žmonės,todėl turim valgyt daug.
    Ak,kaip aš juokingai
    čia jums rašau.Nemanau,kad jums įdomu mūsų meniu todėl vėl grįžtu į
    mišką ir palieku pievas ir grybus rmaybėje.
    Taigi aš su Maite sau
    linksmai darbavomės virtuvėje,gaminome pačios maistą ir buvom labai
    patenkintos,kad galim ir mokom ką skanaus apgmainti savo šeiminėliai.
    -May,o ko Guido neateina pavalgyti?-paklausiau aš.
    Jei
    kas nežinot,tai Guido buvo Maitės viakinas.Jau trejus metus jie buvo
    kartu,planavome jiems už akių jų vestuves ir begalo jų laukėme,tačiau
    jei vis nesiruošė tuoktis,gal laukė ramesnio gyvenimo.Guido ne tik
    Maitės vaikinas,bet ir mūsų grupės gitaristas bei "bekas".Jis begalo
    ramus,tylus viakinukas.Su juo labai įdomu pasišnekėti apie viską,labai
    pavydžiu Maitei,kad turi tokį suprantingą ir nuostabų vaikiną.
    -Jis jau su kitasi muzikantais stadione,kur vyks mūsų koncertas,-nusiminusi atsakė Maitė.
    -ak,neliūdėk,jis mums prižadėjo,kad su Charly atvyks į ligoninę.-tariau linksmai aš.
    Dar
    vienas mūsų nepaprastai geras draugas Charly.Jis taip pat mūsų
    gitaristas,nepaprastas talintas.Kai išgirstu jį grojant pradedu svaigti
    nuo jo muzikos,nuo jo gitaras kambesio ir pirštų miklumo.Nepaprastai
    gerbiu Charly,nes jis nuostabsu žmogus,nepasakyčiau,kad ramus,nes
    visada pasirašo ant Christiano ar kitų pokštelių,tačiau kai jis groja
    koncerte,matai visai kitokį žmogų nei šiaip paprastoje dienoje
    -Žinau ir tikiuosi,kad jie viis bent jau pavalgė,-nusišypsojo Maitė ir padavė man dešreles,kad jas nulupčiau.
    -Tai
    aišku,kad pavalgė,-nusijuokiau aš ir įdėjau dešreles į verdantį
    vandenį.-Kaip gražiai Christopheris miega,-visia ne į temą tariau aš
    bežiūrėdama į miegamojo praviras duris,per kurias mačiau tik
    Christopherio veidelį.
    -Joooo,gali jį paimti ir suvalgyti vieotj dešrelės,-nusijuokė linksmai Maitė ir ėmėsi grūsti bulvių košę.
    -Mmmh,kaip bus skanu,-apsilaižiau aš ir išėmiau lėkštes kol virė dešrelės.

    Linuxete

    Pranešimų skaičius : 338
    Age : 28
    Nuotaika : Yhaaa!!!;DD
    Registration date : 2008-03-12

    Re: Kelias į užmarštį:ar verta gyventi?

    Rašyti by Linuxete on Pen. 17 10 2008, 14:24

    Jau Wink

    Anahi_divina

    Pranešimų skaičius : 159
    Age : 23
    Nuotaika : Loca x RBD y Vilija
    Registration date : 2008-04-15

    Re: Kelias į užmarštį:ar verta gyventi?

    Rašyti by Anahi_divina on Tr. 22 10 2008, 18:42

    Aš ir Maitė sau ramiai darbavomės virtuvėje
    kai išgirdome,kad dar vienas vyturiukas ritasi iš lovos,o gal jį ar ją
    prižadino mano baisus gervės juoko klegėjimas.
    Netrukus opas mus su
    pižaminėmis kelnėmis atvyko pats traktoriukas-Ponchiukas.Jis buvo visas
    apsimiegojęs,užtinusiom akim,tačiau šypsena švietė jo veide.Galėjai
    pamanyti,kad jis pabudo iš pačio nuostabiausio sapno pasaulyje.
    -Ką sapnavai?-užklausiau aš jo.
    -Ououou,-nusižiovojo Poncho ir tarė,-paslaptis.
    -Tai ką pornūškę sapanvai,-atsklido ir tolimas Chrisitano balsas.
    -O tu čia ko?-kaip kokį velnią pamatęs paklausė Ponchas.
    -Valgio
    kvapą užuodžiau,-nusijuokė Christianas ir dirstelėjo į laikrodį,kuris
    rodė kaip tik pusę septynių.-Neperanksti mes čia keliamės?
    -Ne,tuo
    labaiu,kad reikai valgyt pasidaryt ir dar mums susiruošt,tai viskas
    normaliai,-tarė laiminga Maitė dėdama bulvių košę į lėkštes.
    -Valgyt jau paruošta,-sušukau aš visai užmiršusi,kad turime dar du miegalius.
    -Keliamės!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!-kiek
    galėdamas iš visų savo plaučių užtraukė Christianas ir anahi šoko kaip
    kokia nukratyta elektro šoko.
    Mes aišku visi pradėjome juoktis,nes
    Anahi atrodė kaip žavi raganaitė su varnų lizdu ant galvos.O
    Christopheris net nepajudėjo nuo Christiano riksmo,tai šis vėl jį bandė
    visai beišsidirbinėdamas žadinti mūsų vaikiuką.Tačiau jokių rezultatų
    nebuvo matyti.
    -Jis vėl prisidribs,-tariau aš Anahi,kuri prie
    veidrodžio bandė kaip nors sulyginti savo plaukus,tačiau vis tiek koks
    nors plaukelis paimdavo ir pasistodavo į viršų.
    -VISKAS!!!-surėkė
    Maitė nebeiškentusi mūsų chaoso.-Anahi,dul,Poncho,Christian,eikit
    valgyt,-komandavo kaip tikra mama Maitė,-Aš Christopherį gražiai,be
    smurto ir pykčių prikelsiu.
    Maitė ramiai nužingsnaivo prie miegančio Christopherio.Maloniai pasilenkė prie jo ir teištarė viena vienintelį žodį:
    -Dešrelės
    Christopheris
    šoko kaip pašėlęs,pastebėjo Maitę,tačiau į ją pernelyg didelio dėmesio
    taip ir nekreipė.Greitai apsirengė marškinėliais ir džinsais,o tada jau
    galėjo ir batus apsimauti,kuriuos vos sugraibė po lovą.
    Vaikinas kaip kokia pašėlusi gorila nubėgo prie mūsų,atsisėdo už stalo ir pradėjo ryti savo porciją.
    Tuo tarpu Maitė sau laimingai priėjo prie mūsų,lėtai atsisėdo ir pradėjo visai neskubėdama valgyti dešreles su bulvių košę.
    -Kaip škanu,-pilna burna tarė Christianas.-koši žinoš kurš Pedrižo?
    Tiesą
    pasakius turėjai labai gerai pažinoti Christianą,kad galėtum
    suprasti,ką jis dabar pasakė,tačiau man ir kitiems tai nebuvo
    problema.Per ketverius metus pripratome prie tokios Dievo dovanėlės
    kalbos ir mums ji netgi atrodė labai maloni ir graži.
    -Tai turėtų
    apie pusę aštuonių ateiti pas mus,nes juk gi turim važiuoti į stadioną
    koncerto repeticijai ir garso bandymams.-tarė Anahi,kurios plaukai jau
    paslankiai gulėjo ant pečių.
    Kokie nuostabūs jausmai apima kai
    prisimenu šiuos laikus,kai čia jums rašau.Spaudžioju kompiuterio
    klaviatūrą ir negaliu sulaikyti ašarų,kurios pačios rieda mano
    įraudusiu skruostu.
    Jau senai mes taip visi šeši...Šeši...Koks
    gražus skaičius,pats gražiausias skaičius,jis man toks prasmingas.Jūs
    galvojat,kad aš visai pamišau? Ne,tiesiog,ankščiau viskas būdavo
    šešiems:staliukas,lovos šešios,šešios lėkštės,puodukai,nuotraukos,net
    bute ant palangių stovėjo po šešias gėles.Mes viskuo
    dalijomės,neturėjome paslapčių vieni nuo kitų,buvome tarsi atskirti
    šeši siamo šešutukas.Skirtingų charakterių vaikai,tačiau kartu
    nepaprastai panašūs.
    Vis dar negaliu susitaikyti,kad viskas taip ir
    baigėsi,baigėsi nesėkmingai,tačiau nežinia,kas bus gyvenime...Esmė
    tame,kad glabūt kiekvienas supratome,kad gyvneti šia diena nėra
    verta,nes niekada nepagalvoji apie savo ateitį,apie galimas
    pasekmes.Nuo šiol labai gerai apsvarstau,ar tikria noriu to
    imtis,pagalvoju apie ateinančią ateitį.
    Galvojau ir pradėdama rašyti
    šią prisiminimų knygą,galvoju ir dabar,kai ją rašau,kas bus
    vėliau.Tačiau noras išsipasakoti ir manymas,kad bus lengviau,nugali
    ateities planavimą.Ir dabar aš sakau:kas bus,tas bus..Neriu tiesiai į
    liūto nasrus ir prašau supratimo,kad viena daugiau nebegaliu
    kentėti.Rašydama šią knygą,dalinuosi savo prisiminimus,jausmus su jumis
    ir prašau atleidimo,kad nemokėjom tinkamai pasirūpinti juo.
    Ak,aš tik bandau save raminti šiais
    žodžiais,žinau,kad jūs niekada neatleisite man ir kitiems už tokią
    baigtį,tačiau negaliu atsukti laiko atgal ir bandyti pakeisti ateitį.
    Dul..nusiramink..Užteks galvoti apie tai ir einam tolyn į istorijos pasakojimą.

    Kaip ir viskas turėjo būti,Pedro pas mus užsuko pusę aštuonių ir mes patraukėme mažesniu autobusiuku į koncerto repeticiją.
    Bevažiuodami visi tylėjome,buvome be galo susikaupę,o gal visi tieisog apei kažką mąstėm ir negalėjome kalbėti.
    Į
    stadioną atvykome po kokių 15 minučių,mus lydėjo policija,o prie
    stadiono laukė burys žmonių.Mes pro juos nelengvai prasigrūdomi.Man
    norėjosi sustoti ir pabendrauti su fanais,tačiau Oso man pagrasino
    pirštu ir aš nuleidusi galvą nužengiau paskui kitus į užtvertą stadiono
    vietą.
    Buvo keista pirmą kartą įžengti į Salvadoro stadioną,kuris
    atrodė oks didelis,kad aš net netikėjau,kad jis rytoj vakare bus pilnut
    pilnutėlis mūsų fanų,kurie te trokšta pamatyti mus ir su mumis
    padainuoti.
    -Nuostabu,ar ne?-prie manęs priėjo Poncho ir kaip koks svajonių princas,pamatęs didžiulę pilį,tarė man.
    -Aha...Gali patikėti,akd rytoj jis bus pilnut pilnutėlis,-nusišypsojau jam.
    -O
    kaip gi!! Tu amtei kiek čia žmonių susirinko tokį ankstyvą rytą.Nejaugi
    mes tokie įžymus,kad žmonės tieisog grūdasi prie mūsų?-rimtai paklausė
    jis ir atsisuko į mane.
    O tada aš sustingau.Kažkaip nebegalėjau
    pajudėti,o tuo labaiu kažką jam atsakyti.Mūsų žvilgsniai vėlgi
    susitiko,tačiau aš jo žvilgsny įžvelgiau ne meilės gaidelę,o
    rūpestį,kuris mane vertė sunerimti.
    -Poncho,tau viskas gerai?
    -Taip..na nevisai..Kodėl klausi?,-sutrikęs atsakė man Poncho.
    -Panchitai,aš juk tave pažįstu.Matau iš akių,kad tau dėl kažko neramu,gal prastai jautiesi ar šiaip kas nors yra....
    -Ak,burunduk,-Poncho
    mane apkabino,-tieisog Salvadore buvo paskutinės mano normalios šeimos
    atostogos,žiūrėjom spektaklį,mano tėvai buvo laimingi,o dabar...
    -Ech,nusirmaink.Galvok,kad
    dabar tavo tėvams žymiai geriau ir aš tikiu,kad nei mama nei tėtis
    nenorėtų,kad tu gadintum sau nuotaiką,kai tavęs ten,už vartų,laukia
    tukstantinė minia.-padrąsinančiai tariau aš.
    -Ačiū,-tai pasakęs Poncho amne pabučiavo į žandą.
    Norėjau
    dar stipriau jį apkabinti,nes žinojau,kaip jam sunku.Žinojau,kad tėvų
    išsiskyrimas atnešė jam tamsią dėmę jo gyvenime.Įsivaizduoju kaip sunku
    išgyventi tėvų išsiskyrimą,tačiau manau,kad niekada nereikia prarasti
    vilties,nereikai nuleisti rankų.Svarbiausia nepasiduoti ir gyventi dėl
    savęs,gyventi su viltimi,kad ir kaip tau yra nepaprastai blogai.
    -Na,tai ką? Burkuojat balandėliai?-nusijuokė prie mūsų priėjęs Christopheris.
    Poncho lėtai į jį atsisuko ir tarė:
    -Ucker,tave kviečia Maitė.
    -Tikrai?-nusitebėjo Christopheris,-Aš nieko negirdėjau...
    -Tikrai,tave
    kviečia,-šike tiek pyktelėjęs tarė Poncho.Galbūt jis vis dar norėjo
    pasikalbėti su manimi apie savo tėvus,tačiau Christopheris jam trukdė.
    -Na,aš nieko negirdžiu,kad mane šauktų,-atsakė linksmai Christopheris ir su būgnų lazdelėmis pabarbeno į šalia stovėjųsi stalą.
    -Eime,-Poncho
    pasiėmė už parankės Christopherį,-aš dar grįšiu,-sušnibždėjo man Poncho
    ir nuėjo su Christopherio link Maitės ir Guido.
    Kaip man patinka
    pasijuokti iš mūsų viakinukų.Jie visi trys tokie skirtingi,tačiau kartu
    tokei panašūs.Trys neišskiraimi braliukai,kuri rūpiansi savo sėsytėmis.
    -CHRIS!-staiga šūktelėjau praeinančiam su mikrafonu Christianui.
    -Dabar
    dainuoju aš :I wanna be the rain",man reikia pasirepetuoti,nes kažkodėl
    nelabai kaip girdisi...Tai jūs galit pailsėti,-greitai išpyškino man
    Christianas.
    -Ne ne ne,Chris,aš ne dėlto....Ateik rpie amnęs arčiau,-pamojau christianui,kad prieitų.
    -Na,tai ko?-jis manęs mielai palausė,bet jo balse jautėsi,kad jis nekantrauja.
    -Kaip su tyrimais?-ėjau tiesiai prie reikalo.
    -Atsakymo
    dar negavau,gausiu kažkur tik rytoj...Bet nesijaudink,šiandien apie tai
    neglaovkim..Turim repetuoti ir dar vakare koncertuosim tavo sutiktam
    viakinukui,-bandė nurmainti mane jis.
    -Gerai,-prisiverčiau nusišypsoti ir jis patraukė savo keliu prie scenos,kurioje jis turėjo repetuoti savo dainą.
    Tačiau
    manyje vis dar kirbėjo nerimas,bandžiau jį nuraminti,tačiau
    nepavyko.Jaučiausi tokai bejėgė,kad neturėjau net noro eiti su kitais
    pakalbėti.
    -Dul,kas yra?-pribėgęs paklausė Christopheris.
    -Ne,nieko...O tu ko čia toks uždusęs?-nusitebėjau aš,nes Christopheris buvo visas šlapias nuo prakaito.
    -Poncho kankina,-numykė jis ir pasigirdo iš toli Poncho balsas:
    -Ucker,dar du ratai liko!!!
    -Na,viskas aš bėgu,nes kitaip mane užkapos negyvai,-tarė jis ir nubėgo sau.
    Niekaip
    nesugalvoju,kodėl kartais tokei dideli vyrai,protingi kaip Poncho ar
    Christopheris elgiasi kaip tikri vaikai,kuriems terūpi kvaili
    žaidymai.Ak,ką aš čia galvoju,juk nei aš nei kitos mergos taip pat dar
    nėra suaaugusios.Taigi ko norėt iš viakinukų,kurie bręsta vėliau nei
    merginos.
    -CHRISAI!!!!!-išgirdau staugiant pyktai Christopherį kažkur prie scenos.
    Mane pagavo smalsumas ir nubėgau kaip ir kit pasižiūrėti ką ten mūsų Dievo dovanėlė iškrėtė mūsų mažam vaikeliukui.

    Linuxete

    Pranešimų skaičius : 338
    Age : 28
    Nuotaika : Yhaaa!!!;DD
    Registration date : 2008-03-12

    Re: Kelias į užmarštį:ar verta gyventi?

    Rašyti by Linuxete on Kv. 23 10 2008, 15:32

    Perskaityta Wink

    Anahi_divina

    Pranešimų skaičius : 159
    Age : 23
    Nuotaika : Loca x RBD y Vilija
    Registration date : 2008-04-15

    Re: Kelias į užmarštį:ar verta gyventi?

    Rašyti by Anahi_divina on Kv. 23 10 2008, 17:34

    Aš kaip akis išdėgus nulėkiau pas kitus.Labai sunerimau,kad galėjo atsitikti Christopheriui,kuris šaukė kaip skerdžiama kiaulė.
    Tiksliai
    neprisimenu,kaip tuomet atrodė visi,kokia buvo reakcija,tačiau labai
    gerai prisimenu gulintį Christopherį ir ant jo užvirtusį
    Christianą,kuris negana to,kad buvo užvirtęs tiesiai ant
    Christopherio,bet ir juokėsi kaip ką tik gavęs juoko dujų,kurios
    psichiškai veikia smegenis ir siunčia juoko impulsus.
    Buvo tiap
    juokinga žiūrėti į gulinčius vienas ant kito vaikinukus,kad pati vos
    tvardžiausi nesijuokdama.Svarbiausia,tai,kad Christianas net nesiruošė
    keltis nuo Christopherio,o tas vargšelis sau gulėjo išsiskėtęs lyg
    darydamas sniego angelą,
    -Gal užteks gėjų parado?-rimtai,priėjęs
    prie mūsų,tarė Luisas.-Greitai visi repetuot,be jokių čia
    išsidirbinėjimų.-sukomandavęs jis nuėjo pas Pedrą.
    Vos tik nuėjo
    Luisas,aš skubiai trintelėjau Ponchui į nugarą,kad šis padėtų
    Christianui atsikelti.Tačiau mano trintelėjimas Ponchą išmušė iš
    vėžiu,greičiausiai jo impulsai nespėjo sureaguoti,kad reikia laikytis
    pusiausvyros.Ir tas kaip koks maišas nuo mano trintelėjimo bumbtelėjo
    tiesiai ant dviejų Chrisų poros.
    -ŪŪŪŪŪŪ!!! Nulipk gyvuly!!!!!-iš po Christiano rėkė Christopheris,visas uždusęs.
    -Pats tu gyvulys!-užriko Ponchas ir prradėjo kapanotis nuo Christiano užpakalio.-Dul,tau visai pasimaišė?

    nieko neatsakiau,tik nuleidau galvą ir pradėjau negarsiai juoktis.Vis
    dar mano protas nesusigaudė,kas dabar vyksta.Maniau,kad ši repeticija
    bus be galo rimta,tačiau mūsų vaikinukai ir vėl viską sušiko.Taigi visa
    rimtis,su kuria mes atvažiavome,išbėgo kartu su šuniu ant jo uodegos.
    -Tai padėsit atsikelt?-užbliovė kaip ožys Poncho.
    -Kas nugriovė tas ir kelia,-nusijuokė Maitė ir nužingsniavo sau ramiai prie Guido.
    -Musytė
    nuskriaudė....Hmmm....Ožiuką,-nusijuokė savo skardžiu balsu
    Anahi,tačiau padavė Ponchui ranką ir šis pagaliau stovėjo ant savo
    kojų,o ne bučiavo Christianui subinę.
    Kad ir aiškiai nemačiau kas
    ten vyksta,nes buvau nuleidusi galvą ir užsidengusi ranka akis,tačiau
    vis tiek akių kampučiu vis dar regėjau tą vaizdą.Štai Christopheris
    kaip koks paguldytas angelas su išskiestom kojom guli,o ant jo
    Christianas,kuris savo keliais spardo Christopherio klyną,o tas
    vargšelis žviegia kaip kiaulė.Tik nežinia dėl ko,ar todėl,kad
    Christianas sunkus,ar todėl,kad Christians spardo jo klyną.
    -Nustumkit šitą gyvūlį nuo manęs!-užriko Christopheris ir pyktai dėbtelėjo į Ponchą,kuris stovėjo sau kaip koks karalius.
    -ak,aš..-pagaliau
    daėjo Ponchui,kad reikia padėti savo draugui.Vaikinas atsargiai paėmė
    besijuokiantį Christianą už pažastų ir jį nutempė nuo
    Christopherio.Kadangi Christianas pats nesiliakė ant kojų,o gal net
    nenorėjo stoti,tai Ponchas jį tiesiog paguldė ant grindų.
    Dabar galėjai matyti christopherį,ramiai sau gulintį ir Christianas,kuris be paliovos raitėsi iš juoko.
    -Gal žinot kas čia buvo?-kaip iškritusi iš dangaus paklausiau kitų.
    -Net nespėjau sureaguoti,-atsakė man Anahi.
    -O aš net nebeprisimenu nieko iš to strioko,kad nugriuvau tiesiai Chrisui ant šiknos.-tarė pyktai,bet meiliai Poncho.
    -Vajezau,nėra čia tiap baisu,-pasakaiu linksmai aš.
    -Kai paleis dvokutę,tai nebebus taip juokinga,-bandė atsakyti rimtai,tačiau pradėjo juoktis.
    Negalėjau
    neprisidėti prie Poncho,kuris taip kvatojosi užsiėmęs už pilvo,kad
    norėjosi jog šis juokas,nuo kurio pradeda skaudėti pilvą niekada
    nesibaigtų.
    -Vaikai,repetuokim,,jums vakare reikės pasiruošti,tad
    būkit geri...susikaupkit ir baigsim anksčiau.-priėjęs prie mūsų ramiu
    balsu tarė Pedro ir mes iš karto visi nustojom juoktis.Christianas su
    Christopherio net pakėlė savo subines nuo scenos grindų.
    Mes
    turėjome repetuoti šį kartą visi I Wanna Be The Rain,tačiau Christianui
    niekaip neišėjo susikaupti ir vis retkarčiais išgirsdavai:
    -I wanna be chi chi chi chi
    Tačiau
    niekas ant mūsų taip smarkiai ir nepyko,nes žinojo,kad su juoko dozę
    rytoj sudainuosime tikrai puikiai,o šiandieną dar lauke mūsų koncertas
    ir ligoninėje.Taigi niekas pernelyg mūsų nekankino.
    Repeticija trūko visą dieną,jautėmes išsunkti kaip kokie drabužiai,tačiau vis dar stovėjome ant kojų.
    Galbūt
    tai buvo pati geriausia mūsų turėta repeticija.Mano galvoje vis dar yra
    jos vaizdai,aš vis dar regiu kaip Christianas dainuoja I Wanna Be The
    Rain,kaip Anahi užlipa ir pradeda dainuoti "Gelbėk" ir štai ji vėl
    susigraudina,tačiau neverkia,nes tai tik repeticija.Anahi bevie visada
    verkia per šią dainą,ji jai tokia brangi,tačiau mkartu ši daian tieisog
    magiška.Kai klausydavau kažkur už scenos per koncertus šią dainą ir
    stebėdavau kaip Anahi su angelo sparnais pakyla,o fanai tieisog kaip
    pamišę rėkia bei su savo telefonais šviečia mažas šieseles.Tai taip
    magiška.Mane ir kitus užplūsdavo tokie nepaprasti jausmai,tuomet
    suprasdavau,kad ši daian koncertams suteikia magiją.Be šios dainso mūsų
    koncertai nebūtų tokie ypatingi,galbūt dingtų ir ta didinga magija.
    Man
    visada patikdavo kaip scenoje mes dainuodavome "Duok",Christopheris su
    Ponchu tiap nuostabiain repuodavo ir ši daian tapdavo išskirtinė.O jau
    kaip aš šokdavau su Christianu kai duodavo savo partiją Maitė.Kai
    žiūrėdavau koncerto įrašus mirdavau iš juoko tiesioginę to žodžio
    prasme.Jūs įsivaizduokit patys,kaip juokinga žiūrėti šokantį save.
    Ak,geri
    seni laikai.Vasario trečiosios repeticija ir koncertas ligoninėje.Kaip
    sunku dabr tai prisiminti ir kartu taip gera vis tai prisiminti,kai mes
    dar buvome kartu.Viską atiduočiau,kad galėčiau dar bent vieną
    dieną,valandą pabūti su jais,visais penkiais likusiais mano
    draugais.Norėčiau,kad viskas būtų susiklostę kitaip,kad jis...
    Neebgaliu,ašaros
    rieda ir liejasi vaizdas.Pasidariau per daug verksnė,susilpnėjau ir
    maldauju Dievo,kad šis man suteiktų stiprybės parašyti šią knygą,kad
    galėčiau išlieti savo skausmą į popieriaus lapus.Bet kaip taip sunku
    daryti.Atrodo kas čia,tai tik prisiminai,bet kai prisiminimus skaudu
    prisiminti,širdį drasko skausmas,plėšte plešia per mus ją,o tu turi
    kentėti ir toliau rašyti,nes jai sustosi-palūši visiškai.
    -Dul,-kreipėsi į mane Maitė.
    -Ką?-tariau aš su rūpesčio gaidele.
    -Kaip rengsies eidama į ligoninę?
    -Nežinau,sakau,kad
    gal reiktų apsirengti sceniniais drabužiais.Nemanai?-tariau aš ir
    prasispraudžiau pro apsauginisu tiesiai į autobusiuką.
    Repeticija
    baigėsi kai buvo jau sutemę ir mes važiavomė prie savo turo
    autobuso.Turėjome persirengti ir vėl sėsti į mažesnį
    autobusiuką,važiuoti į ligoninę ir ten koncertuoti.
    Žinojom,kad
    turėjome sukti labai greitai,todėl vos važiuodami nusprendėme,kad
    rengsimės koncertiniais drabužiais,nes tiap bus daug greičiau nei
    išsirinkti kokį savą kasdieninį drabužį.
    -Kaip laukiu,-susijaudinusi tarė Anahi.
    -Mes visi laukiame!-užriko kaip pakvaišęs Christianas ir gurktelėjo "Nestea" arbatos tiesiai iš butelio.
    -Seilių
    tik neprileisk,nes aš ir gersiu,-kaip koks mokytojas tarė Christopheris
    ir atėmė iš Christiano butelį.-Nuvalei butelio gurklį?
    -Ne,pats nusivalyk,-tarė Christianas ir su megztinio rankove perbraukė sau per burna,nusišluostidamas arbatą nuo burnos.
    Žinojom
    visi keturi,kad taip elgtis nelabai estetiška,tai yra gerti iš
    butelio,valytis burną su rankove,tačiau pernelyg į tai nekreipėme
    dėmesio.Nebuvome nei vienas gerai išauklėtas,kas ir galėtų mus
    išauklėti jei visi galima sakyti nuo mažumės praleisdavome bevaidindami.
    Kiekvienas,galiam
    sakyti nuo 2004-ųjų metų,buvo uždaryti beviek visus du metus "Rebelde"
    filmavimo aikštelėje,šventėme kiekvienas savo ir kitų aktorių
    gimtadienius,būdavome užtverti tvoromis kaip kokiam kalėjime.Aš
    jaučiausi izoliuota,mano gyvenimas buvo suvaržytas,tačiau kai tuomet
    gyvenau filmavimo aikštelėje,man viksas atrodė daug paprasčiau,nes
    nebegirdėdavai apie žmogžudystes,karus,pykčius,patyčias.Būdavai
    susikoncentravus į darbą ir netūrėdavai laiko žiūrėti to prakeikto
    teliko.
    -Kas dar gersit?-tuomet mano mintis apie senus 2004 metus nutraukė Christopheris,kišdamas man butelį.
    -Ne,ačiū,-atsisakiau
    aš ir perdaviau butelį Ponchui.Šis paėme iš manęs butelį ir gurktelejo
    kelis gurkšnius.Po to užsuko ir įgrūdo į Anahi sportinę rankinę.
    -Laukiat koncerto?-lyg nukritusi iš debesų pakalusė Maitė.
    -Tai aišku,-atsakė Anahi ir pasiėmė savo telefoną,kuris ką tik burbtelėjo.
    -Kas parašė?-nusišypsojo Christianas.
    -Rodrigas,-surikau aš ir visi penki pradėjome juoktis,o Anahi išraudo kaip koks burokas.
    -Tai tikria Rodrigas,kada atvyks pas mus?-paklausė linksmai Christopheris ir apkabino Anahi per pečius.
    -Gal baigsit?-bandė nustatyti rimtą miną,tačiau jai niekaip nepavyko paslėpti meilės kupino žvilgsnio ir nuostabios šypsenos.
    Aiškiai
    matėsi,kad ji įsimylėjusi iki ausų.Ji tieisog visa švytėjo,atrodė,kad
    jos širdis ten viduje dainuoja iš džiaugsmo.O akys taip spindėjo,kaip
    kokei kristalai,kad jų spindesys tave akino.Kaip džiugu buvo matyti
    Anahi,visą tokią laimingą,dainuojančia iš džžiaugsmo..Meilė ją darė dar
    gražesnė nei kada buvo.Ak,kokia toji meilė.Kaip norėčiau ir aš ėl taip
    mylėti ir spinduliuoti iš džiaugsmo,bet kažkaip man likimas nedavė
    tokio jausmo.Na davė,bet aš nemokėjau šio ajusmo išsaugoti,o dabar esu
    viena kaip pirštas


    Linuxete

    Pranešimų skaičius : 338
    Age : 28
    Nuotaika : Yhaaa!!!;DD
    Registration date : 2008-03-12

    Re: Kelias į užmarštį:ar verta gyventi?

    Rašyti by Linuxete on Pen. 24 10 2008, 07:19

    Baigiau Very Happy

    Anahi_divina

    Pranešimų skaičius : 159
    Age : 23
    Nuotaika : Loca x RBD y Vilija
    Registration date : 2008-04-15

    Re: Kelias į užmarštį:ar verta gyventi?

    Rašyti by Anahi_divina on Pen. 24 10 2008, 11:51

    Ką tik pažiūrėjau,kad nerealoai daug klaidų..

    Linuxete

    Pranešimų skaičius : 338
    Age : 28
    Nuotaika : Yhaaa!!!;DD
    Registration date : 2008-03-12

    Re: Kelias į užmarštį:ar verta gyventi?

    Rašyti by Linuxete on Pen. 24 10 2008, 13:51

    Vistiek eina suprast apie ką rašai Wink

    Anahi_divina

    Pranešimų skaičius : 159
    Age : 23
    Nuotaika : Loca x RBD y Vilija
    Registration date : 2008-04-15

    Re: Kelias į užmarštį:ar verta gyventi?

    Rašyti by Anahi_divina on Tr. 29 10 2008, 07:49

    Tsj gerai

    Sponsored content

    Re: Kelias į užmarštį:ar verta gyventi?

    Rašyti by Sponsored content Today at 22:23


      Dabar yra Št. 10 12 2016, 22:23